Savivaldybės biudžetas pasipildys, tačiau tikslas iškrapštyti automobilius iš siaurų Senamiesčio gatvelių – beveik nepasiekiamas.
Vertėtų priminti, kad mažų emisijų zona – ne Kauno valdžios sumanymas papildomais mokesčiais nubausti automobilių mėgėjus. 2021-ųjų birželį Vyriausybė patvirtino Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę, kurioje nustatyti trumpalaikiai, vidutinės trukmės ir ilgalaikiai klimato kaitos švelninimo, prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai atskiriems sektoriams.
Vienas iš numatytų tikslų transporto sektoriuje – mažos taršos zonos šalies miestuose, kurios turėjo būti nustatytos iki 2023 metų. Kiekviena savivaldybė galėjo pasirinkti, kokiais būdais mažinti transporto priemonių srautą tam tikroje miesto teritorijoje. Priemonių spektras labai platus – nuo visiško draudimo automobiliams įvažiuoti iki mokesčio už jų stovėjimą padidinimo.
Procedūros užtruko, tačiau praėjusių metų rudenį sistema „Žalias Kaunas“ buvo įrengta ir kelis mėnesius bandoma. Ties įvažiavimais į Šv.Gertrūdos, Gimnazijos ir Birštono gatves, Karaliaus Mindaugo prospektą atsirado 11 kamerų, kurios fiksuoja įvažiuojančius automobilius.
Pagal pirminį planą įvažiavus į zoną ir joje praleidus mažiau kaip valandą vairuotojams teks sumokėti 2 eurus, o šis mokestis apims ir rinkliavą už automobilio stovėjimą. Vėliau kas 15 minučių teks sumokėti po 0,5 euro.
Kauno savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas M.Matusevičius ne kartą yra minėjęs, kad paskelbus mažos taršos zoną Senamiestyje pirmiausia tikimasi sumažinti tranzitinio transporto srautą.
Neseniai jis pateikė duomenis, kad bandymų metu vidutiniškai per parą šią zoną pervažiavo 1500 automobilių. Trumpiau kaip valandą joje išbuvo vidutiniškai 830 automobilių per parą.
Turbūt įranga nemelavo ir M.Matusevičius pateikė tikslius skaičius, tačiau niekaip neapleidžia abejonės, ko vairuotojams žūtbūt reikia brautis į Rotušės aikštę, kurioje nuolat šmirinėja pėstieji, įrengta gausybė vadinamųjų kalnelių greičiui mažinti, o pastatyti automobilį dažniausiai neįmanoma rasti vietos.
Riedant Senamiesčio gatvėmis greitis dažniausiai siekia vos 20–30 kilometrų per valandą, nuolat tenka stabtelėti praleidžiant pėsčiuosius ar kitus automobilius, todėl kartais turbūt net nepavyksta sutaupyti laiko, užuot važiavus Senamiesčio perimetru. Galbūt vairuotojai tik psichologiškai geriau jaučiasi palengva riedėdami, užuot visai sustoję prie šviesoforo.
Tikėtina, kad M.Matusevičius sąžiningai klydo visus trumpiau kaip valandą zonoje išbuvusius automobilius priskirdamas tranzitiniam transportui. Per valandą galima ne tik įsigyti norimą pirkinį parduotuvėje, bet ir pasimėgauti puodeliu kavos, sutvarkyti reikalus biure ar net sudalyvauti mišiose.
Numatytas 2 eurų mokestis kartu su automobilio stovėjimo rinkliava pačioje Senamiesčio širdyje vairuotojų tikrai neišgąsdins. Jie sutiktų mokėti ir dvigubai daugiau, kad tik rastų vietą automobiliui, nes tai tampa sunkiausia užduotimi.
Jeigu pasižvalgytume, kokie automobiliai dabar išrikiuoti Rotušės aikštėje ir jos prieigose, nekiltų abejonių, kad šių transporto priemonių vairuotojams vieni niekai sumokėti už stovėjimą net 20 eurų per dieną.
Taisyklės numato daugybę išimčių, kai mažų emisijų zonos mokesčiai nebus taikomi, – tai vietos gyventojai, nekilnojamojo turto savininkai, neįgalieji, elektromobilių savininkai, specialiųjų tarnybų transporto priemonės.
Krovininės transporto priemonės privalės pasiekti Senamiestyje veikiančius restoranus, parduotuves ir įvairias įstaigas net ir tuo atveju, jeigu teks sumokėti mokestį. Tiesiog nėra kito būdo atgabenti prekių.
Galima spėti, kad įdiegus žemų emisijų zoną Kauno senamiestyje jokių reikšmingų pokyčių neišvysime, maždaug 230 tūkst. eurų investicija per kelerius metus savivaldybei atsipirks, o vairuotojai vėl suks ratus ieškodami laisvos vietos, tačiau tuomet kyla klausimas, kam išvis viso šito reikėjo?
