Štai traukinys iš Vilniaus į Kauną prieš gerą savaitę sustojo ties Žasliais. Įstrigo trims valandoms, palydovai keleiviams aiškino, kad lokomotyvas partrenkė gyvūną.
Galima dėl to abejoti, nes net ir tragiškos nelaimės metu, kai ant bėgių partrenkiamas žmogus, traukinys taip ilgai nestovi.
Bet blogiausia, kad keleiviai pasijuto lyg būtų vežami į Sibirą 1940-aisiais.
Vagonų salonuose išsijungė šildymas, neveikė kištukiniai lizdai, šviesa mirkčiojo, o tualetai buvo uždaryti.
Paaiškėjo, kad sutriko elektros energijos tiekimas, o jį atkurti ir traukiniui iki artimiausios stoties nutempti prireikė daugiau nei trijų valandų. Tik vėlų vakarą keleiviai pasiekė Kauną.
Kitas pavyzdys – dar gražesnis. Baigiantis rugsėjui vieną vakarą sėdę į traukinį Vilnius–Klaipėda keleiviai pajūrį pasiekė tik rytą. Pasirodo, sugedus traukiniui mašinistas mėgino pats jį suremontuoti.
Nesėkmingai – kelis kartus pavažiavęs traukinys vis sustodavo. O paskui įstrigo laukuose. Keleiviams neliko nieko kita, kaip tik laukti autobuso, o tuo metu palydovai jiems galėjo pasiūlyti tik traškučių ir mineralinio vandens. Autobusas atvažiavo tik ryte. Beje, už tai, kad lėktuvas kelias valandas vėluoja arba skrydis atšaukiamas, Europoje siūlomas viešbutis, maitinimas, kiti bilietai arba iki 600 eurų kompensacija. Žinoma, jos taip pat tenka prašyti.
O ką siūlo geležinkelininkai? Prisegti ir atsiųsti tos nelaimingos kelionės bilietą – esą už jį bus grąžinti pinigai, keliolika eurų. Tik tiek. Na, jei keleivis įkyriai reikalaus, gal dar vieną nemokamą kelionę Lietuvoje pažadės.
Tad patarimas geležinkelininkams įsigyti sauskelnių keleiviams visai rimtas. Ne karvę kainuoja, jeigu jau taip trūksta pinigų šios transporto priemonės priežiūros ir avarinės tarnybos specialistų atlyginimams.
