– Nėra naujiena, kad pavežėjų ir kurjerių paslaugos teikiamos labai plačiai ne valstybine kalba. Ar šis reiškinys yra legalus?
– Nors mums atrodo, kad, gaunat viešą paslaugą, galimybė susikalbėti nacionaline kalba turėtų būti, bet, pasikalbėjus su tais, kas prižiūri šį procesą, pavyzdžiui, Lietuvos transporto saugos administracija, tam nėra jokių reikalavimų.
Tik dabar, pastebėjus šią problemą ir ieškant jos reguliavimo būdų, atkreipėme dėmesį, kad Seime jau yra įregistruota nauja Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo redakcija, kurioje rašoma, jog teikiant viešąsias paslaugas asmuo turi mokėti lietuvių kalbą.
Suprantu, kad gali kilti tam tikrų niuansų, turint mintyje mūsų migracijos politiką: ukrainiečių šalyje beveik 70 tūkst., baltarusiai, bėgantys iš Baltarusijos. Pavežėjimas yra vienas iš jų pragyvenimo šaltinių, kaip ir darbas parduotuvės kasose ir panašiai.
Mes pastebėjome, kad tiek ukrainiečiai, tiek baltarusiai nesibodi mokytis lietuvių kalbos. Tačiau sprendžiant iš kreipimųsi, kuriuos gavau iš mūsų piliečių, Bolt‘o situacija yra tikrai ne kokia.
Labai dažnu atveju susikalbėti lietuviškai – neįmanoma. Daugelis mūsų rusų kalbos jau nebemoka, todėl kyla daug įvairių konfliktinių situacijų.
– Kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų rastas sprendimas?
– Veiksmų grandinė labai paprasta. Bandysime paspartinti naujos valstybinės kalbos įstatymo redakcijos priėmimo procesą. O Lietuvos transporto saugos administracija turės prižiūrėti, kaip tas įstatymas bus įgyvendinamas.
– Koks likimas laukia tų žmonių, kurie nemoka ir neplanuoja mokytis lietuvių kalbos? Bus priversti palikti šalį ar negalės dirbti?
– Parodys pats rezultatas. Manau, bus numatyta lengvatų, mėnesio trukmės ar panašiai, dabar sunku pasakyti. Svarbiausia dabar patvirtinti minėtą įstatymą.
– Kokio kalbos lygio užtektų suteikti paslaugoms?
– Sunku spręsti apie lygmenis, čia kitų kompetencija. Manau, kad minimalus klausimų suvokimas, orientavimasis koordinačių sistemoje lietuvių kalba yra būtiniausi dalykai, be kurių tinkamas paslaugos teikimas yra neįmanomas.
– Matome bendruomenę migruojančią iš Artimųjų Rytų į Lietuvą. Ar egzistuoja greitesnio migrantų integravimo į visuomenę iššūkis? Ar galima į tai pasižiūrėti kaip į platesnio masto klausimą?
– Be jokios abejonės. Faktiškai, tai yra mūsų šalies migracijos politikos klausimas. Seime ir už jo ribų vyksta diskusijos dėl migracijos politikos krypties ar krypčių.
Žinome poreikį, kurį visų pirma išsako verslas dėl darbo jėgos trūkumo. Tik klausimas, kur yra darbo jėgos pagrindinės kryptys.
Viena – šiuo atveju, tai baltarusiai bėgantys nuo režimo, ukrainiečiai, bėgantys nuo karo baisumų. Praktiškai jie sudaro lemiamą dalį. Čia yra paruošti ir įsijungia lietuvių kalbos mokymo mechanizmai.
O dėl kitų šalių kreipėmės į Užsienio reikalų ministeriją, siūlydami pagalvoti, iš kokių šalių būtų migrantai būtų pageidaujami.
Turint mintyje mūsų nacionalinę specifikaciją, civilizacinę nepriklausomybę, tikėjimą ir panašiai. Šiuo metu laukiame atsakymų ir tada žiūrėsime, kokias rekomendacijas galime paruošti vykdant migracijos politiką.
– Koks jums, asmeniškai, būtų migracijos politikos aukso vidurys?
– Baltarusiai ir ukrainiečiai, civilizaciniu požiūriu, mums yra labai artimi, tokių valstybių galima surasti ir daugiau. Pavyzdžiui, Egiptas ar Venesuela.
