– Technika ir muzika yra šiek tiek skirtingi, skirtingų gebėjimų žmonėms skirti dalykai. Dainų autorius ir, štai, – automobiliai. Kodėl? Kas į tai atvedė?
– Atvedė meilė ir moteris, nes buvau labai jaunas žmogus, turėjau meilę. Ji Justiniškėse gyveno, kai pas ją važiuodavau, šalia jos namų stovėjo „Buick Riviera“ 1985 metų su užrašu „Parduodu“.
Aš kiekvieną dieną važiuodavau ir galvodavau, už kiek ir kodėl parduoda. Vieną dieną įsidrąsinau ir paskambinau, paklausiau, kiek kainuoja. Atsakė, kad 1 tūkst. dolerių. Tokiu būdu, 1985 metų „Buick Riviera“ tapo pirmuoju automobiliu, kurį įsigijau.
Aš jau turėjau vairuotojo pažymėjimą, ir tai buvo mano pirmasis automobilis. Sunku net kažką komentuoti. Ar įmanoma po „Buick Riviera“ atsisėsti į „Audi 100“, į „BMW“ arba net ir į „Mercedes“ ir pabandyti palyginti vokiečių naudai, pavyzdžiui, amerikietišką tokios klasės automobilį?
– Suprantu, kad galbūt sunku palyginti, nes jie tikrai specifiniai. Tau jis iškart buvo gražus?
– Taip. Priežasties, kodėl gražu ar negražu, nėra. Čia kaip su meile. Tu gali pasakyti, kodėl nemyli, bet kodėl myli? Kaip tu paaiškinsi, kodėl myli žmogų arba, šiuo atveju, daiktą?
– Ir tada prasidėjo ta epopėja? Meilė sužydėjo ir nenunyko. Faktas, kad tave traukia amerikietiški automobiliai. Bendrąja prasme, kuo jie tau geresni?
– Pasakysiu taip, kad aš nevažinėju kasdien su amerikietiškais automobiliais. Važinėju su elektromobiliu „Chevrolet Volt“, visiškai paprastu, tokiu mėlynu. Jis yra įkraunamas hibridas, kas yra didelis pliusas, nes jis 100 km. pravažiuoja su elektra, po to, gali iki 300–400 km. važiuoti su benzininiu varikliu.
Aš manau, kad amerikietiški automobiliai, arba senoviniai automobiliai, tai yra gyvenimo būdas ir begalinis grožis. Netgi, esu tikras, kad valstybė, kuri tokių automobilių savininkams įves maksimalias mokestines ir panašias lengvatas, taps žymiai gražesnė ir laimingesnė.
Kai pravažiuoja senas, senovinis, gerai išlaikytas automobilis per gatvę, jeigu ten eina 1000 žmonių – tai bus 1000 šypsenų, nes jie mato tokį automobilį. Nėra jokio pavydo. Kai pravažiuoja „Ferrari“ arba mersas prabangus, jaučiasi pavydas. Kartu su estetiniais jausmais kyla ir šiek tiek neigiamų. Kai pravažiuoja senovinis automobilis – tik teigiami jausmai.
– Taip, tą galiu patvirtinti. Kartais aš pravažiuoju su senu automobiliu ir aš matau tas šypsenas. Kai važiuoju su labai prabangiu, nauju automobiliu, kuriuos man irgi tenka bandyti, turiu net slėptis. Man net nesmagu.
– Dabar pavyzdys šovė į galvą. Įsirikiuoti reikia į eilę kokią nors. Jeigu žmogus su nauju S klasės mersu bando įlįsti, tai beveik visa eilė specialiai jo nepraleis. Jeigu tokia situacija nutinka, kai aš važiuoju su senoviniu automobiliu, tai žmonės patys sustoja ir moja, kad važiuočiau.
– Amerikietiški automobiliai turi labai žavią, gražią, gal kiek mažokai Lietuvoje žinomą, istoriją. Mes kaip perėjom iš žiguliukų, maskvyčiukų – tiesiai pas vokiečius, didžiąja dalimi.
Amerikietiškų automobilių istorija yra ir rimtesnė, ir didesnė negu europiečių istorija. Dizaino, įrangos ir patogumo prasme. Ten 1960 metais automobiliai turėdavo viską, ką dabar turi. Apart to, kad yra gražu, jos nėra kasdienis dalykas. Kasdien su ja važiuoti būtų smagu ar per brangu? Ar ją reikia saugoti? Ar benzino per daug? Kas negerai?
– Su senoviniu automobiliu kasdien važiuoti yra nuodėmė. Pirmiausia, nuodėmė prieš ekologiją.
Įsivaizduokim, mano 1969 metų „Lincoln Continental Mark III“ yra 7,5 litro variklis. Realios kuro sąnaudos yra nelabai paskaičiuojamos, bet galima įsivaizduoti, kas yra 7,5 litro variklio tūris ir kokios yra sąnaudos. Tai yra nusikaltimas prieš gamtą, jeigu tu kasdien tai darysi. Tai yra nusikaltimas prieš savo šeimą ir jos resursus.
Kitas dalykas, tai yra nelabai saugu. Tiek tau, tiek ir aplinkiniams, nes automobiliui yra 50–60 metų. Baisiausias dalykas yra ne važiuoti su juo, o stovėti. Kai stovi kamštyje, negali užgesinti variklio ir stovėti, laukti kol kiti pravažiuos. Stovi su užvestu varikliu.
Amerikietiški automobiliai eksploatuojami tiktai vasarą, o tai reiškia, kad prie įkaitusio variklio dar ir lauke bus 30 laipsnių šilumos. Tu niekada nesi tikras, kad išstovėsi valandą, nes užkais, kas nors nutrūks, užges. Kol važiuoji – tol ramus, kai sustoji – tada pasidaro neramu.
– Turbūt visiems tas pats galioja. Ne tik amerikietiškiems automobiliams, bet ir pagamintiems Europoje ar Japonijoje. Vis tiek, senas automobilis turi specifinių dalykų. Man adrenalino suteikia tai, kad tuoj užges arba nevažiuos. O turi visą laiką kokį nors senovinį automobilį? Keiti juos ar kaupi?
– Aš juos kolekcionuoju, pagal galimybes. Neturiu tokių finansinių galimybių, kad galėčiau turėti daug vienu metu.
– O jeigu turėtum? Turėtum daugiau?
– Kalbų nėra. Visai neseniai turėjau 3, dabar turiu tiktai 2.
Labai graži istorija kaip iškeliavo vienas mano iš automobilių. Toks nuostabus „Cadillac‘as“. Pardavinėjau aš ilgai, niekas nepirko ir galvojau – tebūnie. Nuostabi mašina, Elvio Preslio laikų. Bet buvo toks lenkas, kuris man skambinėdavo kas mėnesį ir šnekėdavo su manim lenkiškai. Aš bandau jam paaiškinti, kad nešneku lenkiškai. Jis vis tiek šneka lenkiškai. Jis pusę metų skambinėjo, tada, po kažkurio laiko, paskambina ir pradeda šnekėti rusiškai. Pasakė, kad nori atvažiuoti ir apžiūrėti mašiną.
Aš jau buvau pratęs prie tų perpardavinėtojų, kurie atvažiuoja ir pradeda siūlyti trigubai mažesnę kainą. Galvojau, kad bus vienas iš tų variantų. Ateina ta diena, kai lenkas atvažiuoja. Jis važiuoja iš Varšuvos ir sustoja nakvynei.
Keista, galvoju, kas čia per kelionė su nakvyne. Laukiu aš jo visą rytą, nes sakė, jog iki 10 val. atvyks. 10 val. – nėra, 11 val. – nėra, 12val. – nėra. Apie 14 val., žiūriu, atvažiuoja tralas. Žmogus atvažiuoja pasiruošęs išsivežti mašiną. Išlipa du mieli senukai, jie iš Varšuvos važiavo su žemėlapiu. Mes dvi valandas pasėdėjom, pašnekėjom apie amerikietiškus automobilius, apie visą tą istoriją, apie mano mašiną. Jis dar kažkiek derasi. Mes susitarėm, jis ištraukia pinigus ir aš suprantu, kad jis tik tiek ir turėjo.
Praėjo daug laiko, mes su dieduku esame susitarę, kad būtinai pas jį atvažiuosiu, į jo namus, sodybą. Jis, pasirodo, yra buvęs labai žinomas Lenkijos lenktynininkas ir Stasį Brundzą pažįsta, turi keliasdešimt mašinų.
– Taip parduoti yra kur kas linksmiau ir prasmingiau, negu nežinoti, kas su tuo automobiliu bus toliau.
– Supranti, kad žmogus lygiai tą patį jaučia ir taip pat žiūri į automobilį. Ne kaip į prekę, ne kaip į sandorį, o kaip į gyvenimo būdą. Skambina, pasakoja.
– Aš irgi prisipažinsiu, kad kartais nusiperku per daug automobilių, nes turiu tokią ligą. Visą laiką kirba, kad reiktų dar kokį automobilį išgelbėti, bet nėra kur statyti, nėra finansų, kurie leistų organizuoti muziejų ar kolekciją. Yra šeima, kuri pristabdo. Kaip aplinkiniai reaguoja į tavo pomėgį?
– Tai yra vienintelis stabdys – riboti ištekliai. Dabar, kai mes statėmės namą, tai buvo ypač sudėtinga.
Man reikėjo jau parduoti, deja, tas mašinas, o ne pirkti. Visi šie klausimai yra išsprendžiami.
Kai pradedi domėtis, susirandi tokį didelį naujų žmonių ratą. Atsiranda nauji draugai, naujos pažintys. Turi pas ką tvarkyti, pas ką perdažyti, kas perrinks ir pas ką gali žiemai palikti. Tokių kaip tu arba aš yra nemažai.
– Aš savo senovinį automobilį vasarą bandau naudoti kasdien, su juo važiuoju į darbą. O kur tu važiuoji?
– Aš važiuoju tik savaitgaliais. Būna mūsų šeimos išvykos. Vaikams labai patinka, jie ten puikiai jaučiasi, nes erdvės daug. Prisirenka savo žaislų ir mes važiuojame į bažnyčią ar parduotuvę. Į koncertus aš nevažiuoju.
Kitas dalykas – mes juos nuomojame. Tai yra viena iš sąlygų, kuri padėjo įtikinti šeimą, kad apsimoka turėti senovines mašinas. Nuomojame vestuvėms arba dar kažkam, turim žmonių, kurie vairuoja. Naujai mašinai tokiu būdu tikrai neįmanoma užsidirbti, bet senovinių išlaikymas per vasarą beveik pasidengia.
– Vien automobilio stovėjimas yra blogis. Po žiemos ar daug vargsti? Aš kai kuriuos turiu iš naujo pasidaryti.
– Pirma žiema, kai aš atjungiau klimato kontrolę garaže. Nebegaliu mokėti tokių pinigų už elektrą. Mano labai nepalankus tarifas, apie 60 centrų. Prieš tai šildžiau garažą, buvo 20 laipsnių šilumos, drėgmę prižiūrėdavau. Kaip cigarus laikydavau.
– Tada taip, galima laikyti. Aš prastesnėse sąlygose laikau, irgi garažuose, bet jie nešildomi, po žemėmis. Būna koks pelėsis įsimeta, tai reikia su tuo pavasarį dirbti.
– Čia kalbos nėra, pavasarį automobiliai iškeliauja iš karto. Turiu žmonių, kurie yra šito darbo mėgėjai, profesionalai ir sergantys tuo. Gali perrinkti 1955 metų variklį nuo A iki Z, iš atminties tai padaryti. Pas juos vežu ir su jais šneku.
– Turi planą dabar? Dar kažkokį norimą automobilį?
– Šiuo metu baigiu savo projektą. Tai – 1960 metų „Lincoln Continental Mark V“. Labai retas modelis.
Nuo 1962–1963 metų ėjo modelis su į skirtingas puses atsidarančiomis durimis, kuriame nužudė Kenedį. O prieš tai apie trejus metus ėjo modelis, kuris pasirodė labai nepopuliarus. Jį visi vadino labai baisiu ir negražiu, bet praėjus pusei amžiaus, man atrodo, kad tai vienas gražiausių kada nors išleistų automobilių. Jam atliekama restauracija, nuo variklio iki pakabos.
– Man labai patinka, kad žmonės domisi istorija, turi daiktus, juos prižiūri ir rodo kitiems. Yra žmonių, kurie kolekcionuoja labai paslėpę viską.
– Aš manau, kad žmogus, kuris pradeda kolekcionuoti arba yra įsigijęs senovinį automobilį, koks jis bebūtų marozas, koks jis bebūtų anti-intelektualas ir panašiai, jis tampa geresnis, šviesesnis ir pradeda domėtis.
Pavyzdžiui, jeigu turi 1960 metų automobilį, pradedi domėtis, kodėl jo viduje viskas kaip lėktuve, kam tie sparnai iš galo reikalingi? Tada pradedi suprasti, kad tuo metu amerikiečiai išskrido į mėnulį, prasidėjo tolimieji reisai su lėktuvais, kad tas aviacinis dizainas yra susijęs. Žmogus, turėdamas senovinį istorinį automobilį, tampa turtingesnis vidumi.
– Labai gražiai pasakei. Gal žinai, kodėl Skandinavijoje yra amerikietiškų automobilių kultas?
– Aš neįsivaizduoju, jeigu tu žinai, tu man pasakyk.
– Man sakė vieną versiją, bet aš nežinau, ar ji tikra. Aš klausiau suomių ir švedų. Sakė todėl, kad tam tikru metu labai daug jaunų žmonių išvažiavo mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten pamatė amerikietiško gyvenimo grožį ir stilių. Grįžus, automobilis liko kaip simbolis ir labai visi norėjo turėti.
– Rudenį pakankamai nemažai Amerikos pravažiavau, kelias savaites keliavau. Prieš tai buvau Norvegijoje, tai kaip diena ir naktis. Atrodo, kad Norvegija yra Amerika pagal amerikietiškų automobilių skaičių, o Amerikoje – jų net nelabai ir matosi.
– Linkiu, kad užtektų resursų viskam: turėjimui, laikymui, artimų žmonių palaikymui.
– Taip. Nereikia galvoti, kad tai yra labai brangu, prabangu. Senovinis automobilis, jeigu nešnekam apie retus, tai nėra labai didelė investicija, bet yra didelis džiaugsmas. Bandykit.
