Gyvenimo svajonę motociklu nukeliauti į Himalajus įgyvendinęs M. Bieliauskas: tai mane užbūrė

„Himalajai buvo mano sena svajonė. Labai įdomu keliauti motociklu po Europą, aplankyti kaimynines šalis, tačiau norėjosi didesnio iššūkio ir kardinaliai kitokios patirties nei Europos keliai ar Alpių serpantinai, tad dūriau pirštu į Himalajus“, – savo pasakojimą pradeda M. Bieliauskas.

Kelionės planas gimė dar iki COVID-19 pandemijos, kuri labai sukrėtė Indiją, tad natūralu, kad suplanuotą kelionę Mariui reikėjo atidėti iki šios vasaros. Dėl to ji pasidarė dar laukiamesnė ir dar įdomesnė. „Iš pradžioje planuotos motociklininkų grupės, pasikeitus planams, likau tik aš vienas, tad įkalbinau dar vieną bičiulį ir šių metų birželį leidomės į Indiją“, – tvirtina pašnekovas.

Pirmas klausimas, kuris kyla klausantis tokių pasakojimų – kelionės kaina. Išgirdus, kad už skrydžius Vilnius– Delis–Vilnius, 10 dienų kelionę motociklu, apgyvendinimo išlaidas ir pinigus skirtus niekučiams Indijoje įsigyti M. Bieliauskas išleido 1500 eurų, norėjosi sau įsižnybti.

Marius kaip mat sudėlioja visas biudžeto eilutes. Lėktuvų bilietams išleista 600 eurų, jeigu kelionė planuojama anksčiau, pasak motociklininko, galima sutilpti ir į kokius 500 eurų. Dar 600 eurų kainavo motociklo nuoma. Degalais jam pasirūpina kelionės organizatoriai. Na, ir tie keli šimtai skirti suvenyrams ir pramogoms nulipus nuo motociklo.

Nors yra žmonių, kurie sako, jog į Himalajus galima leistis keliauti ir pačiam, M. Bieliauskas siūlo taip nerizikuoti. Viena į priežasčių, kad Indijos Himalajų dalis, Kašmyro regionas, ribojasi su Pakistanu, o tarp šių dviejų šalių jau kelis dešimtmečius tęsiasi karinis konfliktas, tad keliuose gausu policijos ir kariuomenės patikros punktų, kuriems pravažiuoti reikia specialių leidimų.

Žinoma, privažiavus juos galima bandyti užpildyti visus reikiamus dokumentus savarankiškai, tačiau, pasak Mariaus, taip gaištamas laikas, kurį būtų galima praleisti važiuojant motociklu ir mėgaujantis kraštovaizdžiu.

„Už mus visus šiuos formalumus sutvarkė organizatoriai. Taip pat kartu su grupe važiavo ir keli visureigiai, kuriuose buvo gabenama visa mūsų manta, o pajutus nuovargį, ar, neduok Dieve, susižeidus, visuomet buvo galima persėsti į automobilį, kuriame buvo gabenama ir reikiama medicininė pagalba“, – įspūdžiais dalinosi M. Bieliauskas.

Į „Google“ paieškos laukelį angliškai įvedus žodžių junginį Himalajai, motociklas ir kelionė, atsiranda nemažai tokias keliones rengiančių organizatorių pasiūlymų, tačiau mūsų pašnekovas atkreipia dėmesį, kad ne vienos tokios turus organizuojančios įmonės vadovai yra europiečiai, o jų siūlomos organizacinės paslaugos kaina apie pora tūkstančių eurų.

„Galiu tik spėti, kad apsukrūs europiečiai samdosi tuos pačius indus, su kuriais važiavome mes, tačiau už tarpininkavimą sau pasiima nemenką sumą“, – svarstė motociklininkas.

Vienintelė kelionės dalis, kuria reikėjo pasirūpinti pačiam – kelionė iki Manali miesto.

„Atskridau į Delį, tuomet visame tame beprotiškame chaose susiradau autobusų stotį, iš kurios važiavo autobusas į Manali, kur manęs jau laukė organizatorių paruoštas motociklas“, – dėsto M. Bieliauskas.

Nors nuo Delio iki Manali vos apie 500 km, tačiau kelionė autobusu truko apie 15 valandų. Per ją buvo pakilta į beveik 2,5 kilometrų aukštį.

„Per visas 10 dienų, kai važiavome su motociklu nenusileidome žemiau nei į 3 kilometrų aukštį, o aukščiausiai buvome pakilę į beveik 5500 metrų aukštį. Vienas aukščiausių pasaulio kelių yra Khardung La perėja, kur kelias vingiuoja 5359 metrų aukštyje. Palyginimui tik pasakysiu, kad bazinė Everesto stovykla yra 5300 metrų aukštyje. Tad organizmas ir motociklas išgyvena nemenkas apkrovas“, – pasakoja M. Bieliauskas.

Todėl prieš kelionę organizatoriai patarė gerti specialius vaistus, kad plaučiuose nesikauptų skysčiai ir būtų išvengta aukščio ligos.

Deja, technikai jokių vaistų nėra, kad dėl išretėjusio deguonies nereikėtų jos gręžti iš paskutiniųjų. Tokiame aukštyje keliautjams teko važiuoti pirma pavara, o greičio rankeną sukti iki galo. Bene didžiausias iššūkis buvo tokiomis sąlygomis aplenkti kelyje sutiktus automobilius ir sunkvežimius.

„Pakilę į tokį aukštį, nepaisant to, kad gėrėme vaistus, nesijautėme labai gerai, miegojome vos po keturias ar penkias valandas, spaudė krūtinę. Jausmas ne iš maloniausių“, – atviravo motociklininkas.

Pavojingų situacijų gyvybei gali kilti ne tik dėl to, kad motociklu kylama į daugiau kaip penkių kilometrų aukštį, tačiau ir dėl to, kad visą laiką važiuojama bekele.

„Bekelės, ,kurią sutinkame Lietuvoje, su ta, kuria teko važiuoti Indijoje nereikėtų lyginti. Bekėlė Indijoje, ypač kalnuose pavojinga todėl, kad visi keliai eina kalnų šlaitias, o tai reiškia, kad atlikus neatsakingą ir neapgalvotą manevrą kelionė gali pasibaigti kritimu nuo skardžio ir kainuoti gyvybę“, – galimas rizikas vardina M. Bieliauskas.

Todėl, pasak jo, organizatoriai turi griežtą taisyklę – lenkti kelionės vada griežtai draudžiama, tačiau Marius pasakoja, kad kelionei įpusėjus pavyko su gidu susitarti, kad lietuviams leistų važiuoti pirmiems.

Tokio susitarimo priežastis paprasta – lietuviai galėjo važiuoti bekle kone dvigubai greičiau nei grupė inų, su kuriais teko būti kartu.

„Tokiose išvykose visuomet galioja taisyklė, kad važiuojama taip greit, kaip gali judėti lėčiausias grupės narys. Mes su kolega galėjome važiuoti maždaug 80 km/val. greičiu ir daugiau, kai tuo metu likusieji grupės nariai riedėjo maždaug 40 km/val. greičiu. Tad kitąsyk važiuodami tokioje kelionėje stengsimės pakliūti į grupę, kurioje būtų pajėgesni motociklininkai“, – pasakojo M. Bieliauskas.

Motociklininkas teigia nusivylęs ir kartu važiavusiųjų indų elgesiu, kurie piktinosi, kad negalima nusukti nuo organizatorių numatyto maršruto, vėluodavo į suplanuotus startus ryte ar savavališkai nuvažiuodavo savo pasirinktu maršrutu.

„Pasirinkus tokią kelionę reikia nusiteikti, kad nakvynei negausite trijų ar keturių žvaigždučių viešbučio. Beveik visos nakvynės buvo palapinėse, karšto vandens nusiprasuti gavome vos pora kartų, o rytais po pora valandų laukdavome indų, kuriems buvo nė motais organizatorių suplanuotas kelionės laikas. Jeigu gidas prašydavo atsikelti aštuntą, tai indai nubusdavo dešimtą“, – apie disciplinos nesilaikančius kelionės kompanjonus pasakojo pašnekovas.

Per dieną motociklininkams tekdavo įveikti apie 150–200 kilometrų. Kelias vingiuodavo per smėlynus, akmenuotas atkarpas, tekdavo kirsti ir kalnų upių vagas, todėl pasak M. Bieliausko, labai svarbu tokiai kelionei tinkami drabužiai. Visos kelionės metu temperatūra svyruodavo nuo kone neigiamos naktį ar anksti ryte iki maždaug 25 laipsnių įdienojus.

„Dėl ženklaus temperatūrų skirtumo reikia būtinai turėti tinkamus termo drabužius, būtinai pasirūpinti neperšlapančia apranga. Labai svarbu nuo rėgmės ir vandens apsaugoti kojas. Tekdavo kirsti upių vagas, kur kojo beveik iki kelių atsidurdavo po vandeniu, tad neperšlampantis apavas labai svarbus“, – akcentuoja pokalbininkas.

Labai svarbus ir sandarus šalmas, kad kelio duklės nepatektų į akis ir kvėpavimo takus. Apskritai, pasak Mariaus, dulkės šioje kelionėje buvo vienas didžiausių rizikos veiksnių ypač tuomet, kai priekyje važiuodavo kitas motociklininkas ar kokia kita trasnporto priemonę.

„Prieš akis būdavo dulkių siena, o važiuojant keliu, kur už kelių metųr nuo tavęs yra kelių šimtų metrų skardis tai labai pavojinga. Todėl patarčiau tiems, kas ryšis tokiai kelionei būtinai turėti tarpusavio pasaikalbėjimo įrangą, kad važiuojantis geresnio matomumo sąlygomis galėtų perspėti apie galimus pavojus, važiuojančius iš paskos“, – patarimasi dalinosi M. Bieliauskas.

Kelionės organizatoriai visiems važiuojantiesiems atsiunčia svarbiausių dalykų, kuriuos reikia tokioje kelionėje turėti sąrašą iš anksto, tad į jį numoti ranka nereikėtų.

Tokiai kelionei po Himalajus indai siūlo paprastus ir lengvai remontuojamus „Royal Enfield Himalayan“ motociklus. „Nesitikėkite, kad jums bus pasiūlytas koks nors BMW, KTM. Priežastis paprasta – kalnuose reikia važiuoti su motociklu, kuriam pataisyti užtenka plaktuko atstuktuvo ir replių. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip kalnų perėjoje būtų taisomas, pavyzdžiui naujas BMW“, – svarstė M. Bieliauskas.

Motociklą organizatoriai suteikė vos išlipus iš autobuso Manali mieste. Marius atkreipia dėmesį, kad labai svarbu įvertinti motociklo techninę būklę, nes ji gali būti labai skirtinga. Mūsų straipsnio herojui, pavyzdžiui, atiteko motociklas, kuris buvo nuriedėjęs dar ir 10 tūkst. kilometrų, o jo kolegai atiteko toks, kurio kilometražas artėjo prie 60 tūkst. km., priekiniai amortizatoriai beveik nebeveikė.

„Mes iš karto apie tai pasakėme organizatoriams ir jie motociklą pakeitė, tačiau jis atiteko kažkuriam kitam žygio dalyviui, kuris motociklo techninei būklei nebuvo toks reiklus.

Dabar svarstau, kad verta su organizatoriais tartis, kad, pavyzdžiui, sumokėjus kokius paplidomus 50 eurų būtų galima gauti kuo naujesnį ir mažiausių kelionių kalnuose mačiusį motociklą“, – išmoktas pamokas vardijo motoentuziastas.

Apskritai kelionės į Himalajus motociklais organizuojamos vos kiek daugiau nei tris mėnesius per metus – birželį, liepą rugpjūtį, jeigu būna tinkamos oro sąlygos gali kelionės būti pradedamos anksčiau ar užsitęsti ilgiau, tačiau pagrindiniai kleionių mėnesiai – vasarą.

Rudenį, žiemą ir pavasarį į tam tikrus regionus galima pakliūti tik skrendant lėktuvu.

„Apskritai kelionė per Himalajus motociklu mane užbūrė, nes motociklas sukuria įspūdį lyg keliautum pėsčias tik daug greičiau – gali stebėti vietinių gyvenimą, matyti nepakartojamą gamtą, visas šventyklas. Ne veltui daug kas čia grįžta, nes maršrutų, kuriais būtų galima važiuoti čia apstu, o ir kainos palankios ir lietuviškai kišenei“, – pasakoja M. Bieliauskas.