Verslą pradėjo dar gyvendamas užsienyje
D.Kiškis hidrografika užsiimti pradėjo būdamas Jungtinėje Karalystėje (JK), į kurią su mama išvyko dar būdamas 16 metų.
Dienomis jis mokėsi, o naktimis pilnu etatu dirbo mėsos fabrike. Baigęs mokslus jis su draugu įkūrė verslą ir dažė automobilius. „Tada nieko nežinojome, tiesiog bandėme“, – nusijuokė D.Kiškis.
Sekėsi neblogai, nors verslo atidarymas ir pareikalavo didelių investicijų. Bet vėliau ėmė trūkti pinigų ir D.Kiškis nusprendė ieškoti kito darbo. Tada jis kitoje įmonėje ėmė virinti duslintuvus, bet nuo pat mažens turėtas noras sukurti savo verslą niekur nedingo.
„Idėjų buvo daug, ir virinti ką nors, ir tvoras gaminti, bet tada feisbuke pamačiau šią hidrografikos idėją. Pradėjau ieškoti tiekėjų, klausti kainų, supratau, kad jos prieinamos ir viskas yra vienoje vietoje.
Tada pats susivirinau vonią, nes tokią nusipirkti kainuoja apie 3 tūkst. eurų, o aš tuo metu neturėjau pinigų. Tada, kai pamačiau, kad viską pavyksta puikiai padaryti, grįžau pas draugą, su kuriuo prieš tai įkūriau verslą, ir paprašiau jo išnuomoti garaže vietą“, – apie hidrografikos verslo pradžią pasakojo vyras, paminėdamas, kad tuo užsiimdavo vakarais po darbo ir savaitgaliais. Tai tęsėsi apie dvejus metus.
Grįžti užsienin nebenorėtų
Tačiau Jungtinėje Karalystėje D.Kiškis niekada nesijautė savas, kad ir kaip gerai kalbėtų angliškai, vietiniai visada į jį žvelgdavo kaip į emigrantą. Tad mintis grįžti į Lietuvą visada kirbėjo, o galiausiai tokio žingsnio paskatino imtis draugės nėštumas.
„Nusipirkau autobusiuką, susikroviau į jį vonią, viską, ką tik įmanoma, ir parsivežiau.
Grįžęs patyriau euforiją, lyg atvykau atostogų ir supratau, kad niekada nebereikės grįžti atgal į JK. Nebuvo jokio nerimo, pasitikėjau savo jėgomis, žinojau, kad išlaikysiu šeimą, net jei reikės dirbti du ar tris darbus. Ir dabar dirbu dviejuose darbuose“, – portalui lrytas.lt kalbėjo pašnekovas, skaičiuojantis jau antrus šio verslo metus Lietuvoje.
Jis paminėjo, kad ir dabar hidrografika dažniausiai užsiima vakarais po darbo ir savaitgaliais, visgi šios vasaros savaitgalius yra nusprendęs leisti su šeima, nori pakeliauti po Lietuvą ir pažinti ją iš naujo.
O nutarę su drauge grįžti į Lietuvą net nesvarstė, kuriame mieste gyvens. D.Kiškis sakė, kad jam didmiesčiai nepatinka, nes juose žmonių per daug, vaikštant kone tenka liestis pečiais, o Utena buvo jo gimtasis kraštas, kurį jis pažįsta ir niekur kitur nenori gyventi.
„Neseniai savaitei vykau į JK aplankyti mamą, brolį, sesę. Nuėjome į barą ir žmonės, išgirdę, kad esame lietuviai, pradėjo į mus kreivai žiūrėti. Pasakiau, kad būtent dėl šito nenoriu gyventi JK“, – prisiminė jis.
Smarkiai pabranginti nedrįsta
Šiuo metu D.Kiškis Utenoje turi garažą, kuriame ir vysto savo „MAD Hydrographics“ verslą. Čia galima rinktis iš daugiau nei 500 skirtingų dizainų, nuo paveikslėlių su rožėmis iki kaukolių ar liepsnų. Klientai gali siųsti ir savo nuotraukas, tačiau jos turi būti itin aukštos kokybės. Tiesa, šios paslaugos kaina bus keliskart didesnė, mat vyras nuotrauką siunčia į JK įmonę, kurioje ji yra atspausdinama, o tada ją dar reikia atgabenti į Lietuvą.
Iš JK D.Kiškis siunčiasi ir kitų dizainų plėveles, nes Lietuvoje tokių iš viso nėra, o Lenkijoje – prastesnės kokybės. „Bandžiau, bet net ir ryškios spalvos saulėje nublukdavo“, – teigė jis.
O branginti produkciją jau teko nekart, tam įtakos turėjo ir dėl „Brexit“ išaugusios muito kainos, ir bent 20 proc. pabrangę dažai. „Pabrango paruošimas, gaminimas, bet savo darbo nebranginu, kitaip prarasčiau klientus“, – pripažino pašnekovas.
Šalmų nedažo dėl vienos priežasties
Dauguma klientų nori hidrografiniu dažymu papuošti automobilio interjero ar motociklų detales, tačiau motociklų šalmų D.Kiškis nepriima.
„Šalmai yra padengti stiklo pluoštu, bet prieš gruntavimą šalmą reikia trinti. Jei vienoje vietoje per daug patrinsiu, ta vieta gali tapti silpna ir avarijos metu neapsaugoti“, – paaiškino jis.
Užtat jis mielai sutinka įmantrumo suteikti suvirinimo skydeliams.
Tačiau lietuviai hidrografinių detalių neperka. Kaip D.Kiškis skaičiuoja, nebent tik vienas iš dešimties, ir tai koks draugas. Dauguma detalių iškeliauja į užsienį, pavyzdžiui, į Australiją.
„Tai yra brangus malonumas. Detalės dažymas reikalauja daug kruopštumo, o dauguma to nesupranta, mano, kad paėmei, nutrynei, įmerkei, nulakavai – ir viskas. Bet iš tiesų kai kurias detales ruošiu savaitę, tada savaitę mirkau ir tada lakuoju, o dar reikia ir nupoliruoti.
O Lietuvoje daug kas mėgsta lipdukus, nes gal nebepatiks, tada nusiklijuos, o čia nudažius nebenusiklijuosi, neuždažysi“, – priežastis, kodėl lietuvis – retas klientas, įvardijo pašnekovas.
Planuose – verslą paversti pagrindiniu darbu
D.Kiškis netoliese yra jau nusipirkęs ir kitą garažą, kurį baigia įrengti ir visą savo veiklą perkels ten. O persikeldamas planuoja išeiti iš dabartinio darbo ir savo verslą paversti pagrindine veikla, nes net ir be reklamos šiuo metu turi užsakymų visam mėnesiui.
„O kai anksčiau reklamuodavausi feisbuke, nebespėdavau žmonėms atrašinėti, atrodydavo, kad net reikia dar vieno žmogaus, kuris atsakinėtų klientams. Tad paskui nustojau reklamuotis, nes fiziškai nebespėdavau vykdyti užsakymų. Grįžęs namo po darbų net nebeprisimindavau, kaip į lovą įlipdavau, nebebūdavo jėgų“, – pasakojo jis.
Nors verslo pradžia pareikalauja daug energijos ir pinigų, D.Kiškis ragina visus norinčius kurti verslą nedvejoti. Dabar jis ir pats pasvarsto, kad galėjo verslą pradėti anksčiau, per ilgai delsė.
„Kol yra jėgų, reikia bandyti, o jeigu yra noro ir neturi, vadinasi, ne taip stipriai nori“, – pareiškė ir nusišypsojo jis.
