„Po kojomis – senasis Vilnius“, – paskelbė Gervėčių gatvę Rasose remontuojanti bendrovė „Grinda“.
Jos atstovai pasakojo, kad pradėję lopyti duobes darbininkai po seniai užklotu asfalto sluoksniu aptiko XIX amžiaus akmeninio grindinio fragmentą. Šįkart nutarta išsaugoti ne tik jį, bet ir ištisą 130 metrų atkarpą.
Vilniečiams tai sukėlė nuostabą. Juk tiek metų nekreipdama dėmesio net į paveldosaugininkų pastabas savivaldybė skubėdavo atrastus grindinius kuo greičiau paslėpti po asfalto sluoksniu.
Ir taip elgdavosi ne tik labiau nutolusiuose buvusiuose priemiesčiuose, bet ir į Vilniaus senamiesčio apsaugos bei Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės zonas patenkančiose gatvėse.
Vardijo būsimus darbus
„Grinda“ pripažino, kad Gervėčių gatvėje išsaugoti grindinį jiems patarė vietos bendruomenė.
„Atsargiai nugremžėme asfaltą. Pasirodo, išliko net 130 metrų unikalaus akmeninio grindinio. Žinoma, kai ką reikės sutvarkyti – palyginti įgriuvas, į grindinio lygį nuleisti lietaus vandens surinkimo šulinius, sutvarkyti gatvės bortelius“, – prieš kelias dienas darbus pristatė „Grindos“ atstovai.
Čia pat jie uždavė retorinį klausimą: kiek dar senojo paveldo slepiasi Vilniuje? „Tikrai žinome, kad panašių radinių gali būti ir centrinėje miesto dalyje, ir Naujamiestyje. Gal iškelkime juos į dienos šviesą?“ – svarstė savivaldybės įmonės atstovai.
Akmenis tiesiog išlupo
Tačiau daug metų nei savivaldybei, nei „Grindai“ tokių klausimų nekilo. Tai priminė aktyvūs vilniečiai, kurie vardijo ne tik pavadinimus gatvių, kurios seniai remontuotos.
Jie priminė gatves, kuriose akmeniniai grindiniai paslėpti po asfalto sluoksniu jas remontuojant prieš keletą metų.
Maža to, praėjusią vasarą rekonstruojant Algirdo gatvę akmeninis grindinys buvo ne paslėptas po asfaltu, o tiesiog išluptas. Vilniečiai spėjo įsidėmėti, kad jis buvo gana lygus.
Grindinys sunaikintas ir remontuojant Bokšto bei Išganytojo gatves. Panašu, kad jis bus palaidotas ir dabar atliekant Gerosios Vilties bei Geležinkelio gatvių rekonstrukciją.
Gali būti, kad grindiniai išlikę ir po Sodų, Gėlių, Ramybės, Rasų, Labdarių bei kitų gatvių asfaltu.
Sumažintų mašinų greitį
Vilniečiai net pasiūlė, kad jeigu remontuojamoje gatvėje nebėra ištisinio grindinio, būtų galima išsaugoti jo fragmentus. Jie tarnautų kaip iškiliosios perėjos automobilių greičiui mažinti.
Galbūt tokie sprendimai net būtų naudingesni automobiliams, mažiau kenktų važiuoklėms.
Daugelyje vietų grindinys net mažiau duobėtas nei asfaltuotos gatvių atkarpos. Į tai „Grindos“ atstovai pusiau juokais atsakė, kad konservuojančios asfalto savybės ne tokios ir blogos.
Panašu, kad asfaltas tolygiau paskirsto grindiniui tenkantį automobilių svorį.
Tačiau atidengti daugiau grindinių „Grinda“ nežadėjo. „Kitąmet rinkimai, dar neaišku, kokie bus naujosios miesto valdžios planai“, – paaiškino jos atstovai.
Svarbiausia – susiaurinti
Dar praėjusiais metais savivaldybė net Senamiesčio gatvėse nesistengė išsaugoti istorinio grindinio.
Kai Subačiaus gatvėje freza nugremžė asfaltą ir išlindo akmenys, savivaldybė pareiškė, kad gatvės rekonstrukciją atlieka kvartalo statytojas, tad ne valdžios reikalas, kad frezos peiliai nugremžė akmenis ir juos sugadino.
Buvęs savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vedėjas Virginijus Pauža tada aiškino, kad kvartalo statytojas Subačiaus gatvės dangą toje vietoje atnaujina savo lėšomis.
Jis išdėstė savivaldybės poziciją, kad daug svarbiau buvo ne išsaugoti grindinį, o kuo greičiau susiaurinti gatvę.
„Vyksta diskusijos, kaip kuo greičiau būtų galima šiek tiek susiaurinti važiuojamąją dalį, bet norint ką nors keisti reikia projekto ir būtinai paveldosaugininkų suderinimo, o tai tikrai ilgai užtruktų“, – apgailestavo V.Pauža.
Nurodymai – nė motais
2018 metų vasarą remontuodama Totorių gatvę savivaldybė elgėsi dar įžūliau. Šioje gatvėje po asfaltu, kurio buvo tik lopai, likęs akmens grindinys – vienas seniausių Vilniuje.
Asfaltą nuskutus freza grindinį buvo galima atkurti, bet savivaldybė pasirinko lengvesnį ir greitesnį būdą – paveldą, kurį saugo Vakarų Europos miestai, pakišti po dar vienu asfalto sluoksniu.
Grindinys būtų ne tik pagerinęs Senamiesčio vaizdą, bet ir sumažinęs automobilių greitį. Todėl Totorių gatvė būtų tapusi saugesnė ir jaukesnė pėstiesiems, dviratininkams – tai kaip tikslą ši valdžia deklaruoja nuolat.
Negana to, Totorių gatvę užliedama asfaltu savivaldybė pademonstravo, kad visai nepaiso Senamiesčio apsaugos reglamento.
Jai nė motais buvo ir ankstesnės kadencijos tarybos patvirtintos Senamiesčio tvarkybos rekomendacijos, kuriose aiškiai parašyta, kad asfalto danga šioje miesto teritorijoje nerekomenduojama ir ją siūloma pamažu šalinti.
Ten pat nurodoma, kad išlikę akmens riedulių, klinkerio, bazalto, granito tašelių grindiniai ir danga yra saugomi.
Totorių gatvė yra griežtai saugomoje zonoje, įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau savivaldybė nė nepamėgino darbų suderinti su Kultūros paveldo departamentu.
Meras buvo nepalenkiamas
Į diskusiją apie Totorių gatvės atnaujinimą buvo įsitraukęs ir meras Remigijus Šimašius. Tik jam sovietinė ši Senamiesčio gatvė atrodė iki šiol. O po remonto ji, mero nuomone, tokia nebėra.
Tačiau meras buvo nepalenkiamas. „Iš ko Vilniaus centre atskirsi sovietizmą? Dažniausiai iš per siaurų ir nepagarbių pėstiesiems šaligatvių ir gatvių, kurių pločio negali paaiškinti niekas“, – rašė jis socialiniame tinkle.
Jo žodžiais, kai pradedi padėtį taisyti ir platinti šaligatvį, pasipila stabdžių, biurokratų ir tariamų išminčių aimanos.
