Pavežėja dirbanti vilnietė keleivius suskirstė į 13 kategorijų: sužinokite, kuriai priklausote jūs

Kodėl reikia keleivį priskirti prie kokios nors kategorijos? Taksiste dirbanti vilnietė tikina, kad tai labai svarbu, nes kiekvienai kategorijai ji yra numačiusi ir savo elgesio strategiją.

Moteris pabrėžia, kad labai didelė dalis Vilniaus keleivių yra drausmingi ir žino, kaip elgtis pavežėjo automobilyje. Jie įlipa greitai, praneša kelionės tikslą, ką nors mandagiai pasako arba ko nors paprašo. Pagrindinės pokalbių temos – oras, keliai, dienos aktualijos.

Vilnietė įprato kasdien pasidomėti orų prognozėmis ir pandemijos naujienomis, kad turėtų apie ką kalbėti su klientais.

Tiesa, šie 13 sudarytų keleivių tipažų gali būti ne visai tikslūs, nes 9 iš 10 pavežėjos klienčių yra moterys.

Tai nemaloniausias taksi keleivio tipas.

„Kodėl jūs taip greitai atvažiavote? O kodėl jūs dabar čia važiuojate? O kur jūs čia dabar privažiuosite? Kodėl kaina tokia? Kodėl pavežėjų mašinos visada dvokia?“

Jeigu į tavo taksi įsėdo nervinga moteris, reikia mandagiai pasisveikinti ir dar mandagiau atsisveikinti, bet jokiu būdu nepasiduoti provokacijoms.

„Kodėl čia pasukote? Privažiuokite arčiau, man reikalinga ta laiptinė. Ne šita, o šita, gal geriau čia sustokite, pravažiavote.“

Neseniai vieną nervingą klientę teko naktį vežti į sodus, o ten kažkoks sodininkas užtvėrė kelią. „Kodėl jūs apskritai pro čia važiavote, čia gi niekas nevažiuoja!“ – pasipiktino keleivė. Mintyse nusikeikiau: „Pats laikas apie tai kalbėti, kodėl nieko nesakei, kol važiavome?“ Bet tyliu.

Prieš tai telefonu kalbėjo, kad turbūt vyras neįleis, šunys los, vaikai atsibus. Sunkų gyvenimą gyvena.

Tiesiog paprašiau jos pagalbos padėti rasti teisingą kelią ir atsiprašiau. Išlipusi padėkojo.

Įsisodinusi vaiką į taksi tokia moteris bando pabaigti anksčiau pradėtą darbo pokalbį, o vaikas laipioja mašinos sienomis, taikosi atidaryti langus arba užsnūsta.

Tada klientė neleidžia tam vaikui miegoti, o kai pradedi važiuoti, paaiškėja, kad kelias iki namų slidus ir nepaskubėsi.

Stengiuosi vaiką gražiai pakalbinti, kad visi nusiramintų.

Yra toks tipas keleivių, kurie mano, kad jei įsėdo į taksi, gali reikalauti bet ko (privažiuoti, apsukti, sustoti) ir klausinėti kas tiktai šaus į galvą. Tai susiję su noru kontroliuoti situaciją.

„Kodėl jūs dirbate vairuotoja? Ar jūs iš Vilniaus? O kur jūs Vilniuje gyvenate? O kiek jūs šiandien dirbsite? O kur jūs mokėtės? O ką jūs dar mokate? O kiek jums metų? O kokie keleiviai važiuoja? Turbūt jums sunku vairuoti?“ Klausinėja agresyvokai ir tik apie mane.

Skubantys per pačius kamščius paprastai būna įsitempę ir nori, kad pažeidinėtum Kelių eismo taisykles. Jiems atrodo, kad gali įsakinėti. Sakau: „Nė dėl vieno keleivio taisyklių nepažeidžiau ir nepažeidinėsiu.“ Bet tokie keleiviai būna patenkinti, kai su jais pasitari.

Tai 50–60 metų vyrai. Važiuoja po du ar tris ir skuba grįžti namo iki 22 valandos – matyt, bijo žmonų. Jie sako, kur apsisukti, kaip vairuoti, rusiškai pajuokauja, rusiškai nusikeikia. Dažnai pasakoja niekinančias istorijas apie moteris prie vairo.

Kartais pakomentuoja mano vairavimą: „Pamiršome, kad moterų smegenys veikia kitaip.“ Jų manymu, geras humoras – papasakoti apie tai, kaip sutrikusi moteris paleidžia vairą. Jie taip įsivaizduoja draugiškumą.

Tokius vežti sunku, bet jie palieka arbatpinigių. Moka grynaisiais.

30–45 metų poros važiuoja į restoraną arba iš jo namo. Dažniausiai taksi kviečia ir už kelionę moka moteris. Kalba irgi dažniausiai tik moteris. „O ką darysime? O kur rytoj eisime? Geras buvo restoranas, man patiko tas spektaklis.“ Vyras: „A? Gal? Nu!“ Pavyzdinga, iniciatyvi jauna moteris ir lietuviškas slunkius.

Jeigu vaikinas užsienietis – gal bendradarbis, gal draugas, mergina irgi rodo daugiau iniciatyvos.

30–40 metų vyrai ankstų rytą linkę flirtuoti, tačiau labiausiai – pasiguosti. Važiuoja į kokius nors sandėlius, esančius keisčiausiose vietose. Galbūt vadybininkai, gal logistai.

„Sninga, lyja, atlyginimo nėra! Šviesoforas blogai veikia!“ Nesunku tokį nuteikti pozityviai.

Paprastai palieka nemažai arbatpinigių.

Tokie vyrai įsėda kvepiantys, kostiumuoti, iš karto supranti, kad veži vadovą. Oficialūs, mandagūs. Padaro kelis skambučius, bet visą laiką stebi kelionę ir dalykiškai ją vertina. Bendrauja minimaliai, bet gerbia vairuotoją.

Dažniausiai jie nenori parodyti savo adreso. Prašo išleisti kitur, nei užsakyta, įsėda irgi ne prie savo biuro, mašiną užsako ne savo adresu, o esančiu šalimais, ir iki ten paėjėja. Jei išlipa prie namo, sako: „Aš čia pas draugą.“

Ypač jautriai elgiasi žmonės, kurių adresai susiję su ambasadomis.

Yra ponių, kurios turi specifinių pageidavimų, ir tai sako saldžiu balseliu. Viena ponia nenorėjo stotyje laukti draugės, tad išsikvietė taksi, kad turėtų kur pasėdėti.

Mokėti už tą laiką kaip už kelionę nenorėjo – pažadėjo sulaukusi draugės važiuoti mano taksi.

Arba važiuoja ponia iš grožio salono – nenori dėtis kaukės: esą pasidažiusi lūpas, išskirtinis makiažas, bijo, kad kaukė nutrins.

Maždaug dešimtadalis keleivių – vaikai, kurie važiuoja į į privačias mokyklas. Taksi iškviečia motinos ir perspėja, kad ateis vaikas. Vaikai – nuo dešimties metų ir vyresni. Važiavo ir mažiukai, kartą viena mergaitė užmigo.

Labai skiriasi tėvų elgesys. Vieni parašo užsakyme viską: kas ateis, kur vežti, o kiti duoda vaikui grynųjų pinigų, kurių kartais neužtenka sumokėti už kelionę, ir pamiršta perspėti, kad ateis vaikas. Stengiesi elgtis mandagiai.

Moksleiviai važiuoja kompanijomis ir yra triukšmingi. Bando brautis į priekį. Su jais reikia būti draugiškai. Geriausiai tinka vyresnės tetos vaidmuo.

Darbo reikalais į Vilnių atvykę užsieniečiai, važiuojantys iš viešbučio į oro uostą arba atvirkščiai, – geriausi klientai. Dalykiški, lengvai bendrauja. Klausinėja, kokie Vilniuje orai, kur nueiti, kaip dėl pandemijos. Iš jų gaunu daugiausia arbatpinigių.

Lietuviai, kurie važiuoja į oro uostą, vos įlipę pradeda klausinėti: „Ar aš lygintuvą išjungiau? Ar duris uždariau? Ar bilietą pasiėmiau?“

Kartais tenka sugrįžti pasiimti palikto telefono.

40–50 metų išgėrusios moterys turi daug poreikių. Jos agresyvios ir atsipūtusios. Dažniausiai būna kurios nors iš jų gimtadienis. Reikalauja paimti vos ne nuo durų, kalba telefonu ir rodo, kokių gavo gėlių, makaluojasi, užstoja veidrodėlį. Dažnai keikiasi – tada vyras ar draugės tyliai ramina.

„Čia mano gimtadienis ir aš turiu atsipalaiduoti“, – sako ji. Jos nemėgsta moterų vairuotojų, būna nepatenkintos mane išvydusios ir taikosi nufilmuoti.

Tokių man nepasitaikė, bet jie laikomi itin didele taksistų nelaime. Jie gali privemti mašinoje.

Arba mašinoje užmiega, o pažadinti neįmanoma. Atvežei ir daryk, ką nori, – keleivis nereaguoja.

Žmogus, dirbantis namuose, iš pradžių atrodo truputį asocialus. Jauti, kad kalbėti jam sunku. Jis nori kalbėti, bet nebemoka, nes bendrauja itin retai. Bet iš esmės geranoriškas.

Tokių stengiesi nekalbinti, nes matai, kad jiems sunku bendrauti. Dar viena keistenybė – jie dažniausiai nenori, kad matytum jų adresą.

„Sostinės“ kalbinta vilnietė aiškino, kad pavežėjams užsidirbti sudėtinga. Pabrangus dujoms, sumokėjus už automobilio nuomą ir atskaičiavus mokesčius jai lieka vos 20 procentų uždarbio.

Žmonės nebeduoda arbatpinigių, važiuoja nedidelį atstumą. Porą kartų net bandė atsiskaityti daiktais.

„Vežiau garsių klientų iš brangių viešbučių, vežiau klientų iš prašmatnių namų. Jie ne tik nepalieka arbatpinigių, bet net užmiršta sumokėti už kelionę – 3 ar 4 eurai jiems ne pinigai. Paprašo palaukti, pažada atnešti ir negrįžta. Be to, labai rizikuoji, ypač pandemijos metu. Turi teisę atsisakyti vežti keleivį į patikros centrą, bet tai padaryti psichologiškai sudėtinga“, – sakė ji.