Natūralu, kad jokiais naujais mokesčiais visuomenė niekada nesidžiaugia, net jei siekiama mažinti taršą.
Juo labiau kad šįkart tektų susimokėti tūkstančiams žmonių, o mažiau pasiturintys turėtų mokėti netgi daugiau, nes važinėja senais, taršiais automobiliais.
Mokestį jau supliekė ne tik prieš mokesčių didinimą iš principo nusiteikę ekspertai, bet ir Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko pavaduotojas Raimodas Kuodis.
Tiesa, viešojoje erdvėje aktyviai reikštis mėgstantis ekonomistas turbūt išsakė asmeninę nuomonę, nors gali susidaryti įspūdis, kad Vyriausybės mokesčių politikai nepritaria ir LB.
LB nieko nekalba apie transporto priemonių apmokestinimą, o siūlo įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, bet tai su aplinkosauga neturi nieko bendra. Gal neatsitiktinai R.Kuodis teigia, kad automobilių naudojimo mokestis jam panašus į turto mokestį.
Naujuoju mokesčiu siekiama skatinti vairuotojus rinktis mažiau taršius automobilius – bus apmokestintos daug anglies dvideginio išmetančios transporto priemonės ir mokesčio slenkstis vis leisis žemyn.
Mokesčio dydis priklausys ir nuo degalų rūšies, ir nuo transporto priemonės amžiaus.
Mokesčio tikslai, atrodytų, visiškai aiškūs ir atitinkantys ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, kiekio mažinimo strateginę kryptį.
Vis dėlto tokiai politikai visada pritariantis už aplinkosaugą atsakingas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius šį mokestį vertino gana atsargiai ir su išlygomis.
Pabrėžęs, kad vien didesniais mokesčiais atmosferos taršos nepavyks sumažinti, eurokomisaras Lietuvai siūlo pirmiausia sulyginti akcizus degalams. Mat mūsų šalyje dyzelino akcizas gerokai žemesnis nei benzino ir tai esą skatina rinktis taršiais laikomus dyzelinius automobilius.
Vyriausybė tai ir rengiasi daryti – nutarta nuo 2024 metų degalų akcizus suvienodinti.
V.Sinkevičius taip pat perspėjo Vyriausybę, kad jos siūlomi pavieniai mokesčiai kels visuomenės nepasitenkinimą, todėl svarstymai turėtų būti išsamesni, geriau paaiškinta žmonėms, ko siekiama jiems užkraunama finansine našta.
Maža to, eurokomisaras mano, kad reikėtų persvarstyti visą apmokestinimo sistemą, ką ir buvo žadėjusi Vyriausybė, bet dabar šis darbas įstrigęs. Jo nuomone, pertvarkant mokesčių sistemą gal būtų galima mažinti darbo apmokestinimą, o tuomet visuomenė palankiau sutiktų ir taršos mokesčius.
Dar vienas V.Sinkevičiaus perspėjimas – dabar, kai dėl koronaviruso pandemijos daug įtampos visuomenėje ir neaiški ekonomikos ateitis, paskelbti naują mokestį tiek gyventojams, tiek verslui esą būtų sudėtinga.
Vyriausybė šio perspėjimo neišgirdo.
Tuo metu Europos Komisija yra numačiusi remti elektromobilumo tinklo plėtrą, tai vienas aplinkosaugos politikos prioritetų, bet akivaizdu, kad elektromobiliai įprastines transporto priemones pakeis dar negreitai.
Ekonomisto R.Kuodžio priekaištai naujam mokesčiui – pirmiausia socialinio pobūdžio, nes jį labiausiai jaus mažesnes pajamas gaunantys, senesnius automobilius vairuojantys gyventojai, kurie ne visada turės pinigų modernesnei mašinai įsigyti.
Bet ar valstybė gali tik gailėtis senais kledarais važinėjančių asmenų ir susitaikyti su tokia padėtimi?
Didesnis tokių automobilių apmokestinimas skatintų jų atsisakyti, tik gal reikėtų ieškoti finansinio skatinimo priemonių, kurios padėtų ir mažas pajamas gaunantiems asmenims įsigyti mažiau taršią transporto priemonę.
Argumentas, kad senais automobiliais daugiausia važinėjama kaimuose, o esą labiau reikėtų rūpintis, jog nebūtų teršiamas oras miestuose, vargu ar įtikinantis, nes šiltnamio efektą skatina ir kaimuose, ir miestuose, ir net Antarktidoje išmetamos CO2 dujos.
Šiaip ar kitaip, dėl naujojo mokesčio Seime dar virs smarkūs ginčai. Socialdemokratai jau pareiškė, kad planuojamas apmokestinimas didins socialinio neteisingumo jausmą, o taršos nepadės sumažinti.
Beje, dauguma kairiųjų pareiškimo teiginių atrodo tarsi būtų pasiskolinti iš R.Kuodžio.
Vyriausybei bus labai sunku įtikinti ir visuomenę, kad naujas mokestis reikalingas ir teisingas.
Tačiau įtikinėti teks, nes aplinkosaugos politika ypač smarkiai priklausoma nuo žmonių įsitikinimų – nieko doro neišeis, jei jie manys, kad tai tik gyvenimą apsunkinanti našta.
Beje, R.Kuodis mano, kad mažinant taršą Lietuvai reikėtų galvoti apie didesnį transporto ir logistikos sektoriaus apmokestinimą, o lengvųjų automobilių vairuotojus palikti ramybėje.
Tokios nuostatos mūsų šalyje gali sulaukti pritarimo, bet kažin ar reikėtų visą taršos mokesčių naštą užkrauti tik ant verslo pečių. Tai būtų Lietuvos konkurencingumui kenkiantis populizmas.
Turbūt teisingiausia aplinkosaugos finansinę naštą padalyti verslui ir gyventojams, o kartu įtikinti visuomenę, kad nėra kitos išeities, jei norime kokybiškesnio gyvenimo ateityje.
