Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ieškovas, Biuras) prašė teismo priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovo, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
Žala buvo padaryta, kai Švedijoje nenustatyti asmenys pagrobė ir panaudojo atsakovui priklausančią transporto priemonę – ja išdaužė parduotuvės vitrinos stiklą, įsilaužė vidun ir pagrobė dalį prekių. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pareiškė reikalavimą Biurui. Biuras, sumokėjęs Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą dėl padarytos žalos, pareiškė reikalavimą atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatuodamas, kad Biuras nepateikė įrodymų, kad pagal Švedijos teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė taikoma be kaltės, ir įrodymų dėl priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų (transporto priemonės neapdraudimo).
Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms pažymėdamas, kad byloje nepateikta įrodymų, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta žala, o atsakovo prievolės apdrausti transporto priemonę neįvykdymas nesusijęs su Švedijoje įvykusiu įvykiu. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus ar buvo suteikęs kitiems asmenims teisę pasinaudoti jam priklausančia transporto priemone.
Pateiktame kasaciniame skunde Biuras kėlė klausimą dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už tai, kad jis nevykdė įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovo nuomone, jo atsakomybė nekilo, nes, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, apdrausti privaloma tik naudojamą transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju transporto priemonė nebuvo eksploatuojama, be to, ji buvo neteisėtai užvaldyta kitų asmenų.
Kasacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) nuostatomis ir atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) formuojamą praktiką, konstatavo, kad TPVCAPDĮ nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustos transporto priemonės.
Ši pareiga visa apimtimi sutampa su Biuro pareiga kompensuoti žalą tuo atveju, jei transporto priemonė nebuvo apdrausta. Tai reiškia, kad kuo siauriau aiškinama pareiga apdrausti, tuo mažesnė tampa nukentėjusiajam garantuojama apsauga. Ši pareiga neišnyksta tik dėl to, kad transporto priemonės savininkas nebeketina jos vairuoti ir laiko ją pastatęs privačioje teritorijoje. Toks platus pareigos apdrausti aiškinimas atitinka pakankamai plačią transporto priemonių eismo koncepciją, įtvirtintą ES teisėje.
ESTT naujausioje jurisprudencijoje spręsta, kad sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima ir tokią situaciją, kai aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina, taip pat situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė užsidegė ir taip sukėlė gaisrą, o gaisro priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema. Kilus gaisrui buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.
Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla viena iš įstatyme nustatytų teisinių pasekmių – civilinė atsakomybė, t. y.
Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. Biuras turi teisę reikšti reikalavimą savininkui nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui.
Biuras, siekdamas įrodyti žalos dydį, kai ši atsirado dėl transporto priemonės savininko neįvykdytos pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimo, turi pagrįsti, kad kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui suma buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos, nagrinėjamu atveju Švedijos, teisę.
TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai.
Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Tik išimtiniais CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais savininkui gali būti netaikoma ar mažinama atsakomybė.
Vien tai, kad už eismo įvykį yra atsakingas trečiasis asmuo, nėra pakankamas pagrindas transporto priemonės savininkui atsakomybės netaikyti ar atleisti nuo jos.
Jei transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, tai turi reikšmės transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės taikymui Biuro atžvilgiu tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.
Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
