Pardavė iš Vokietijos atgabentą automobilį
Ieškovas nurodė, kad 2014 m. Vokietijoje jis nupirko automobilį ir atgabeno jį į Lietuvą parduoti atsakovui. Šalys VĮ „Regitra“ užpildė ir pasirašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.
Nors ieškovas iš karto negavo pinigų už automobilį, jis perdavė atsakovui automobilio dokumentus, raktelius ir pačią transporto priemonę. Ieškovas teigė, kad atsakovu jis pasitikėjo, nes juos siejo ilgamečiai verslo santykiai, taip pat jie abu žodžiu sutarė dėl mėnesį vėluosiančio apmokėjimo.
Ieškovas, praėjus sutartam laikui ir negavęs apmokėjimo, sutiko šį terminą pratęsti dar kartą iki 2017 m. liepos mėn. Tačiau ir tada negavęs apmokėjimo jis kreipėsi į teismą su prašymu priteisti 20 047,50 Eur skolą bei palūkanas pagal pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas: ieškovas neįrodė, kad pinigų negavo
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nurodydamas, jog ieškovas neįrodė savo teiginių, kad atsakovas sutarties sudarymo metu neturėjo tiek lėšų sumokėti už automobilį ir kad atsakovas ir vėliau neatsiskaitė su ieškovu už transporto priemonę.
Apeliacinės instancijos teismas priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Šio teismo vertinimu, vien sutarties pasirašymas neįrodė pinigų sumokėjimo fakto. Atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pinigų sumokėjimo faktą.
Atsakovas nepateikė teismui nei pinigų priėmimo kvito, nei bet kokio kito rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad jis atsiskaitė už perkamą transporto priemonę. Atsakovas atsiskaitymo faktą įrodinėjo tik savo paaiškinimais, jog už automobilį jis atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau nepateikė jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų.
Aukščiausiasis Teismas: vien atsakovo žodžiai nėra įrodymas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad svarbu, jog šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, joje išreikštų valią ne tik dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, bet ir dėl atlyginimo už ją.
Pagal Civilinio kodekso (CK) teisės normas pirmumas suteikiamas šalių susitarimui – kaina turi būti sumokėta per tą terminą, kurį šalys nustatė sutartyje. Kadangi sudarytoje rašytinėje sutartyje kainos sumokėjimo terminas nebuvo nustatytas, tai išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl kainos sumokėjimo termino, turėjo būti vadovaujamasi CK 6.314 straipsnio 2 dalimi.
Joje nustatyta, kad, jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai. Vien aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė. Kilus ginčui, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą.
Pastarajai aplinkybei įrodyti teismui gali būti teikiamas pakvitavimas kaip prievolės įvykdymo fakto įrodymas, kuris nėra vienintelis leistinas rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti sumokėjimo faktą, taip pat gali remtis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Nors šalių paaiškinimai civilinėje byloje yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis), tačiau vertinant tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimus turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalys yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl jų paaiškinimai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi.
Vien tik atsakovo paaiškinimai, kurių nepatvirtino jokie kiti, nors ir netiesioginiai, įrodymai, nebuvo pripažinti pakankamu įrodymu atsiskaitymo faktui patvirtinti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
