Esame linkę lyginti kartas, laikotarpius, pasikeitusius žmonių įpročius ir suvokimą apie laisvalaikį. Tačiau žinome, kad vienas dalykas, visada vienijęs žmones, yra bendra veikla ar požiūris į gyvenimą. Taip apie savo laimę šiandien atsiliepia viena kryptimi jau daugiau nei pusę gyvenimo žiūrintys Veslava ir Ričardas. Trečią dešimtmetį žiedus sumainę mylimieji pirmą kartą vienas kitą išvydo už troleibuso vairo.
Šeimos istorija kukliai pasidalinusi Veslava prisimena išvydusi Ričardą dirbantį troleibusų vairuotoju tuo metu, kai ji Žirmūnų troleibusų žiede dirbo vairuotoja varinėtoja. Nepriklausomybės aušroje ne visiems perprantamą, dažnai savo sudėtingumu ir įmantrumu pasižyminčią transporto priemonę puikiai įvaldę jauni žmonės tada dar nesitikėjo šiai veiklai paskirsiantys beveik visą savo gyvenimą, tačiau bendras hobis ir vienas kito supratimas viską nulėmė taip, kaip reikėjo.
Artimiau susipažino bulviakasyje
Jau tada daugiau nei šimtą elektriniais laidais keleivius vežančių kolegų turėję Ričardas ir Veslava vienas kitą artimiau pažino ne viešojo transporto parkų prieigose, o iki šių dienų šeimas ir draugus suvienijančioje talkoje. Jaunus žmones padėti nukasant bulves pakvietusi bendradarbė nė neįtarė, kad šios veiklos metu progą daugiau pasikalbėti gavę kolegos taps artimi visam gyvenimui.
Savo pažinties istorijos detalių nesureikšminanti Veslava šiandien labiausiai džiaugiasi kartu su Ričardu sukurta šeima bei vienas kito supratimu ir pagarba paremtais santykiais. „Atsimenu, kai mums gimė dukrytė, jos augimą matė visas parkas. Kadangi dirbome pamainomis, mažyle specialioje nešioklėje keitėmės iš rankų į rankas.
Kartu mes dalinomės viena transporto priemone, todėl pasibaigus pamainai visados susitikdavome trise – vienas kitam perduodavome visas estafetes. Labai vertinu vyro supratimą ir drąsą pasilikti su vos kelių mėnesių mažyle dviese, kuomet aš išeidavau dirbti. Manau, šis rūpestingumas ir šiandien atsispindi itin glaudžiuose vyro ir dukros santykiuose“, – su šypsena akyse pasakoja Veslava Simaškienė.
Supratingumu ir pasitikėjimu grįsti santykiai Ričardui ir Veslavai leido 20 metų beveik kiekvieną dieną vairuoti dviem keliais varomą troleibusą.
Pamainos darbe, bet ne gyvenime
Šiandien Antakalnyje, viešojo transporto parke, dirbantys vyras ir žmona vienas kitą pamato ne dažnai. Sprendimą išlipti iš troleibuso kabinos dėl pašlijusios sveikatos priėmusi pora jau dirba skirtingus, tačiau kaip ir visoje viešojo transporto sistemoje, vienas nuo kito priklausomus darbus.
Veslava šiandien užima atsakingas pareigas dirbdama paskyrininke – jos telefonas niekada nenutyla. Vairuotojams darbo paskyras ir transporto priemones nuolat paskirianti moteris apie savo darbą atsiliepia kaip apie itin daug lankstumo, atminties bei žmogiško supratimo reikalaujančią veiklą.
Tuo tarpu Ričardui įtempčiausias paros laikas yra tas, kai žmona jau miega. Ričardas naktimis su kolegomis yra atsakingas už visų į parką sugrįžtančių troleibusų techninę būklę, jų švarą, tvarką, paruošimą rytdienos darbui. Klimatinėms sąlygoms ypatingai jautri, elektra varoma technika, reikalauja nuolatinio dėmesio ir priežiūros tam, kad eismas miesto gatvėse nesustotų, o keleiviai savo kelionės tikslą pasiektų saugiai.
