Iki šiol šiuose Visorių soduose gatvės buvo sužymėtos skaičiais. Taip yra daugelyje sodininkų bendrijų, jau seniai pavirtusių gyvenamaisiais kvartalais.
Anot Istorinės atminties komisijos pirmininko Gedimino Jauniaus, pastaruoju metu palyginti dažnai sulaukiama sodų gyventojų prašymų pakeisti gremėzdiškus, apsunkintus skaičiais ir stokojančius unikalumo sodų gatvių pavadinimus.
Yra ir nepatogumų
„Kadaise sovietiniams kolektyviniams sodams gal ir pritikę, tie gatvių pavadinimai, monotoniškai kartojantys sodininkų bendrijos pavadinimą ir skaičiuojantys gatvių eilę, vargiai šiandien atliepia vilniečių, įsikuriančių ar jau gyvenančių buvusiuose soduose, lūkesčius“, – įsitikinęs G.Jaunius.
Anot jo, siekdama nuoseklumo komisija tokiems prašytojams visuomet atsako rekomenduodama surinkti daugiau nei pusės gatvėje esančių pastatų savininkų pritarimą keisti gatvės pavadinimą. Mat su šiais pakeitimais namų savininkams visuomet tenka ir šiokie tokie buitiniai nepatogumai, susiję su adreso keitimu.
Tačiau būtų užvis geriausia, jei ištisi kvartalai pavadinimus imtų keisti vienu metu. Tuomet būtų galima nuosekliai ir pavadinimus komponuoti, ir sklandžiau atlikti sodų integraciją į Vilnių. Taip ir įvyko Visoriuose.
Emocinis ryšys – svarbus
Keisti gatvių pavadinimus sumanęs Visorių seniūnaitis Saulius Staponkus sakė, kad ši idėja turi gilesnę prasmę. Visorių sodai užima 25 hektarų plotą ir anksčiau nepasitaikė atvejo, kad būtų keičiami viso kvartalo gatvių pavadinimai.
Prieš ketverius metus S.Staponkus pasiūlė Visorių Sodų 5-ąją gatvę, kurioje gyvena, pervadinti Germanto vardu. Mat dabar aktyvus vilnietis užaugęs prie šio ežero Žemaitijoje.
„Taip pervadinus gatvę supratau: sugrįžtu ne į gatvę abstrakčiu pavadinimu, o namo. Todėl prieš galvojant pavadinimus kitoms gatvėms gyventojams siūliau, kaip sakoma, emociškai prisirišti prie vietovės. Tai nepaprastai svarbu“, – kalbėjo S.Staponkus.
Visorių seniūnaitis pripažino, kad dėl to teko nueiti kryžiaus kelius valdininkams aiškinant, kodėl keičia pavadinimą, ir surinkti krūvas dokumentų.
„Sumanymą pervadinti kitas gatves pristačiau visuotiniame sodininkų bendrijos susirinkime.
Kaip senais laikais, jis buvo sutiktas audringais plojimais. Nors tikėjausi, kad bus prieštaraujančių, nebuvo nė vieno. Žmonės turbūt jau buvo pavargę nuo tų skaičių“, – spėjo S.Staponkus.
Jis svarstė, kad sumanymas kaimynams pasirodė patrauklus būtent dėl emocijų, prisiminimų: vieni gatves pavadino ežerų, prie kurių gyveno, vardais, kiti – vandens telkinių, susijusių su pirmąja meile ar vasaros atostogomis, pavadinimais.
Taip Visorių Sodų 2-oji gatvė pervadinta Lukno, Visorių Sodų 3-ioji – Žuvinto, Visorių Sodų 4-oji – Musios, Visorių Sodų 6-oji – Rubikių, Visorių Sodų 7-oji – Margio, Visorių Sodų 8-oji – Asvejos, Visorių Sodų 9-oji – Lakajų, Visorių Sodų 10-oji – Baltelio, Visorių Sodų 11-oji – Kulpio, Visorių Sodų 12-oji – Pakalnio, Visorių Sodų 13-oji – Gėlos, Visorių Sodų 14-oji – Alaušo, Visorių Sodų 15-oji – Didžiulio vardais.
Lengviau nuspėti vietovę
S.Staponkaus nuomone, viso kvartalo gatvės ežerų pavadinimai turi ir nuspėjamąją vertę.
Specialiosios tarnybos, kurjeriai ar picų išvežiotojai, išgirdę vieną gatvių pavadinimų, jau žinos, kurioje vietovėje ji yra.
Tokiu principu sovietmečiu buvo pavadintos Karoliniškių gatvės. Visos jos buvo gavusios reiškinių ar dangaus kūnų vardus: Žaibo, Vaivorykštės, Perkūno, Mėnulio.
Po 1991-ųjų tragiškų įvykių jos buvo pervadintos Sausio 13-ąją žuvusiųjų vardais.
Nesulaukė pasipriešinimo
S.Staponkus prisipažino, kad antrąsyk pateikęs sumanymą keisti gatvių pavadinimus jis savivaldybėje nesulaukė pasipriešinimo. Atvirkščiai – G.Jaunius net pajuokavo, kad ši idėja jam tokia maloni ir netikėta, kaip malonu ir netikėta kelnių, kurias nešiojai praėjusią vasarą, kišenėje rasti 10 eurų.
„Buvau pasiruošęs blogiausiam – gynybai“, – sakė S.Staponkus. Bet G.Jaunius Visorių sodininkų bendrijos žingsnį pavadino pavyzdiniu – atliko visas reikiamas procedūras, bendrijoje rado sutarimą.
„Šis precedentas gali tapti teigiamu pavyzdžiu ir kitoms sodininkų bendrijoms, siekiančioms pakeisti gatvių pavadinimus“, – sakė Istorinės atminties komisijos pirmininkas.
Beje, Visorių sodų sklypų šeimininkų sodininkais jau seniai niekas nebevadina. Senų sodų namų ir daržų prie jų likę maždaug 10 proc. Kitur jau iškilo gyvenamieji namai.
