Oficialiai absoliuti dauguma jų priklauso lietuviškoms įmonėms, tačiau tikrieji savininkai yra ukrainiečiai.
Tokį chaosą lėmė abiejų šalių verslininkų apsukrumas: Ukrainos prekeiviai rado būdą, kaip apeiti savo šalies įstatymus ir nemokėti didžiulių muito mokesčių, o pelną užuodžiantys kolegos Lietuvoje itin linkę jiems padėti.
Remiantis „Regitros“ pateiktais duomenimis, per šių metų pirmuosius devynis mėnesius įvairios įmonės Lietuvoje registravo net 36239 naudotų lengvųjų M1 klasės automobilių.
Tai sudarė apie 28 proc. per minėtą laikotarpį visų šalyje pirmą kartą registruotų transporto priemonių.
Dalis jų priklausė įvairias transporto paslaugas teikiančioms ar įprasta prekyba užsiimančioms kompanijoms, tačiau pradėjus domėtis daugiausiai automobilių registravusiomis įmonėmis, paaiškėjo, kur iš tiesų nukeliavo dauguma „lietuviškų“ automobilių.
Atskleidė, kuo užsiima
Tarp visų naudotus automobilius į šalį importavusių įmonių išsiskyrė Pakiršinio gyvenvietėje, Radviliškio rajone įsikūrusi bendrovė „Lucsana“.
Per pirmuosius devynis šių metų mėnesius jos vardu buvo registruota daugiausiai Lietuvoje, net 1210 nenaujų transporto priemonių.
Lrytas.lt žurnalistams pradėjus domėtis, koks gi yra tolimesnis šių automobilių likimas, kompanijos direktorius Jurijus Luciukas buvo atviras – automobilius registravo vien tam, kad galėtų juos parduoti ukrainiečiams.
Jis pažymėjo, kad visos iki vienos mašinos iškeliaus minėta kryptimi. Automobilių prekyba yra visiškai legali, tačiau problemos prasideda, kai automobilius išsivežę ukrainiečiai jų taip ir nepersiregistruoja savoje šalyje.
Verslininkas sakė, kad ukrainiečiai renkasi nebrangius automobilius, kurių kaina neviršija 3 tūkst. eurų. Anot pašnekovo, anksčiau jie pirkdavo pigiausias mašinas, tačiau pastaruoju metu ima brangesnes.
„Dabar ukrainiečiai už automobilį moka maždaug 1,5 tūkst. eurų.
Būdavo taip, kad pirkdavo visiškas griuvenas – po 300 ar 500 eurų. Dėl to per pastaruosius porą metų Lietuva labai apsivalė“, – kalbėjo jis.
Ukrainos valdžia netrukdo
J. Luciuko teigimu, Ukraina kol kas nesiima priemonių, kad sustabdytų užsienio šalyse registruotų transporto priemonių srautą.
Jo manymu, šios šalies valdžia nenori pykdyti daugiau nei 40 mln. gyventojų, todėl dabartinės tvarkos negriežtins.
„Tokių automobilių Ukrainoje jau daugiau nei 3 mln., tai kaip dabar būtų įmanoma kažką uždrausti?
Nėra tokio įstatymo, kuris leistų tą padaryti. Nežinau, ką jie turėtų padaryti – galbūt pakeisti konstituciją ar dar kažką?“ – svarstė pašnekovas, skaičiuodamas ir Ukrainos keliuose važinėjančius Lenkijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse registruotus automobilius.
Verslininką gerokai labiau trikdo Lietuvos institucijos. Anot jo, per šiuos metus įmonės veikla tikrinama jau ketvirtą kartą.
Pašnekovas įsitikinęs, kad dabartinis jo bendrovės veiklos modelis nėra ydingas. Anot jo, mūsų šalies valdžiai vertėtų imti pavyzdį iš Vokietijos.
„Tegul mūsų valdininkai nuvažiuoja pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Prekeiviai dirba tiesiai priešais pareigūnų akis ir šiems tai nesudaro jokių problemų“, – komentavo J. Luciukas.
Nemato nieko neteisėto
Jį itin papiktino ekonominės policijos iškelta byla, kurioje buvo pareikšti įtarimai dėl dokumentų klastojimo pasinaudojus įmonės vardu. Už tai bendrovei gresia 7 tūkst. eurų bauda.
„Mano įmonėje dirba penki žmonės, moku 21 proc. PVM, tai jeigu mano veikla neteisėta išeitų taip, kad ir valstybė ir manęs pinigus ima nelegaliai.
Aš kitaip šios situacijos nesuprantu“, – savo įžvalgomis dalinosi J. Luciukas.
Pats verslininkas savo vykdomoje veikloje neįžvelgė nieko neteisėto.
„Kur čia yra klastojimas? Užsienietis nusiperka mašiną, mes padedame viską įforminti, jis išvažiuoja ir laukia kol ji bus išmuitinta.
Aš čia neįžvelgiu nieko blogo“, – kalbėjo bendrovės vadovas.
Jis pridūrė, kad už kiekvieną automobilį įmonė sumoka mokesčius.
Kitą įmonę uždarė
Verslininkas anksčiau turėjo ir kitą įmonę, kurios vardu registruodavo ukrainiečiams parduodamus automobilius.
Tačiau po to, kai draudimo kompanijos metinės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmoką padidino iki 2 tūkst. eurų, ją uždarė.
J. Luciukas sakė, kad su įsigytais automobiliais išvystantiems ukrainiečiams neduoda jokio rašto, kuriame būtų įvardintas kažkoks ryšys tarp jo kompanijos ir užsieniečių.
Visgi jis neatmetė galimybės, kad kai kurios įmonės taip daro.
Verslininkas tvirtino esą dalis pirkėjų iškart bando registruoti automobilius Ukrainoje, o kiti dar laukia, kol bus sumažinti muito mokesčiai.
Pašnekovas sakė, kad visą pelną įmonei neša ukrainiečiai ir jei šių neliktų, veiklą tektų nutraukti.
Jis pažymėjo, kad Ukrainos valdžiai sumažinus muito mokesčius, lietuviški automobilių turgūs visiškai sunyktų.
„Kai nebereikės lietuviškos registracijos, jie važiuos tiesiai į Vokietiją.
Aš taip pat bėgsiu iš mūsų valstybės ir pažiūrėsiu, iš ko jie surinks biudžetą, nes tokių kaip aš verslininkų yra daug“, – kalbėjo J. Luciukas.
Įžvelgė valdžios klaidą
Pašnekovas užsiminė, kad šalies valdžia padarė klaidą leisdama Lietuvoje įmones steigti užsieniečiams.
„Ukrainos ar tarkime, Moldavijos piliečiai atsidaro bendroves ir užsiima tuo pačiu, kaip ir mes, bet nemoka jokių mokesčių.
Kokius metus registruoja automobilius vienos įmonės vardu, o vėliau ją uždaro. Ir ką tu jiems padarysi? Nieko“, – apie šalyje veikiančių užsienio konkurentų veiklą kalbėjo verslininkas.
J. Luciuko įsitikinimu, šalies teisėsaugai ir kitoms institucijoms lengviau nubausti savus, o jo įmonė esą tapo vienu iš atpirkimo ožių.
„Jeigu kažką darome negerai, bent jau galėtų iš pradžių paaiškinti, bet vietoje to iš karto skiria baudas“, – piktinosi jis.
Turėtų parodyti sąryšį
Transporto teisėje besispecializuojantis advokatas Šarūnas Jazukevičius sakė, kad jei automobilis priklauso įmonei, jo perdavimas kitam valdytojui nėra neteisėtas.
Juolab, jei tai užfiksuota „Regitros“ išduotuose dokumentuose.
Visgi teisininkas negalėjo įvardinti, kaip tokį veiklos modelį taikančios įmonės galėtų legaliai fiksuoti prekę ar paslaugą.
Anot jo, dėl to jos mažų mažiausiai gali būti įtariamos mokesčių vengimu.
„Abejoju, ar yra būdas, kaip kažkur oficialiai parodyti tokią paslaugą“, – pastebėjo Š. Jazukevičius.
Teisininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad kyla klausimas ir kokiu pagrindu lietuviška įmonė davė ukrainiečiui valdyti vieną iš savo transporto priemonių.
Anot jo, sąsaja turėtų būti kažkaip parodyta.
„Susidomėjus Valstybinei mokesčių inspekcijai ar kitai institucijai įmonė galėtų aiškinti, kad ukrainiečiai yra jų atstovai.
Tektų tai kažkaip pagrįsti veiklą patvirtinančiais dokumentais“, – pažymėjo advokatas.
Įdomi įvežimo schema
Pašnekovas pridūrė, kad automobilio įvežimo į Ukrainos teritoriją veiksmų eiga – labai įdomi.
Įvažiavusi į šalį transporto priemonė su lietuviškais numeriais per 24 val. privalo palikti teritoriją, o vėl į ją grįžti gali vairuojama užsieniečio.
„Dažniausiai tam pasitelkiami moldavai, kurie už 150 eurų vėl įvažiuoja į Ukrainą, o atgal sieną pereina pėsti.
Taip daroma todėl, kad patys ukrainiečiai negali įvažiuoti šalį su automobiliu ir neregistruoti jo savo vardu“, – subtilybes aiškino teisininkas.
Š. Jazukevičius pastebėjo, kad ukrainiečiai naudojasi savo šalies įstatymų spragomis.
Teisiškai pagrįsti negalėtų
Š. Jazukevičius pažymėjo, kad susidaro situacija, kai pasibaigus automobilio techninei apžiūrai ar civilinės atsakomybės draudimui, Lietuvoje sustabdomas leidimas dalyvauti eisme, tačiau Ukrainoje jis toliau važinėja.
„Jeigu policija sustabdo ir išveža automobilį į saugojimo aikštelę, ukrainietis negali reikšti pretenzijų, nes nuosavybės teisės priklauso ne jam.
Tai tampa tik Lietuvos įmonės reikalu, nors ši visiškai nėra suinteresuota kažką daryti – gavo pinigus už prekę ir jiems visiškai neįdomu, kas bus toliau“, – komentavo teisininkas.
Š. Jazukevičius stebėjosi, kad verslininkai imasi veiklos, tačiau patys nežino, kaip visa tai galėtų daryti skaidriai.
Anot jo, bet kam pasirodytų keista, kad visi lietuviškos įmonės automobiliai – Ukrainoje.
„Nemanau, kad net pats sumaniausias advokatas sugalvotų, kaip tai paaiškinti.
Nes dabar išeina taip, kad įmonė nuvažiavo į Vokietiją, parsigabeno automobilį ir jį veltui atidavė ukrainiečiui – neskamba labai įtikinamai“, – situacijos ironiją įžvelgė teisininkas.
