Tokiais dalykais neretai pasiskundžia Lietuvos vairuotojai, bet išvažiavus visai netoli šios problemos įgauna visai kitą dydį.
Šis „Ford EcoSport“ bandymas buvo labai netipiškas. Vietoje kelių šimtų kilometrų aplink Lietuvą, kartu su kolegomis išsiruošėme į gerokai ilgesnę, daugiau nei 4000 km. kelionę per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Prancūziją bei atgal namo.
Kompaktiškam miesto visureigiui tai buvo darbas su rimtais viršvalandžiais.
Sukurtas miestui
„EcoSport“ yra aiškiai sukurtas gyvenimui mieste. Trijų cilindrų, 1 litro darbo tūrio 125 AG „EcoBoost“ variklis gana dinamiškas pajudant nuo sankryžos, o aukšta vairuotojo sėdėjimo pozicija patogi, kai reikia dažnai išlipti ir įlipti į automobilį.
Iš kitų miesto visureigių jis išsiskiria į šoną atidaromomis bagažinės durelėmis. Jas atidaryti lengviau, nei keliamas į viršų, tik parkuojantis reikia turėti omenyje, kad nuo kito automobilio, sienos ar stulpelio reikia pasilikti apie pusantro metro.
Bet norint keliauti mažasis „Ford“ visureigis tiko ir tam.
Į 346 litrų bagažinę tilpo kuklus keturių žmonių bagažas – keturi skrydžių bagažo dydžio lagaminai bei dvi kuprinės. Dar dvi iškeliavo į saloną.
„Ford EcoSport“ salone vietos taip pat yra tiek, kiek būtina. Automobilis pagamintas naudojant tą pačią platformą kaip ir šeštosios kartos „Ford Fiesta“, bet daugiau erdvės suteikia aukšta stogo linija, paliekanti erdvės galvai ir aukštiems keleiviams.
Miestiečio prigimtis jaučiasi ir žvilgtelėjus į degalų sąnaudas. Mieste automobilis gana taupus, bet išvažiavus į greitkelį apie 120 km/val. greičiu jis vidutiniškai vartojo 7,5 l/100 km, o Vokietijos greitkeliuose pasiekus 140 km/val. sąnaudos kilstelėjo dar litru.
Tiesa, bandytas automobilis buvo visiškai naujas, nuriedėjęs vos kelis šimtus kilometrų, o variklio „apšilimas“ visuomet reiškia kiek didesnes sąnaudas.
Sumos išaugo
Dar iškeliaudami iš Lietuvos pasidomėjome, kad tokia pat „draugiška“ vairuotojams šalis bus tik Lenkija, o kitur reikės vis plačiau atverti piniginę.
Nors degalų kainos pastaruoju metu šiek tiek pakilo, Lietuvoje jos vis tiek buvo mažiausios. Mūsų šalyje 95 benzino litras kainuoja 1,16-1,18 euro, Lenkijoje bei Čekijoje – keliais centais daugiau. Kirtus Lenkijos sieną teks mokėti centu kitu daugiau, Čekijoje – taip pat.
Bet degalinėje netoli Vokietijos sienos pasitiko jau visai kitokia kaina – 1,53 euro. O brangiausiai benzinas kainavo Šveicarijoje – net daugiau nei 1,7 euro už litrą.
Automobilio statymas – taip pat finansiškai skausminga tema. Vilniaus centre pati brangiausia mėlynoji zona valandai kainuoja 2,5 eur. bet naktį mokėti nereikia, o Prahos centrinėje dalyje praktiškai vienintelė galimybė palikti automobilį – apie 30 eurų parai kainuojanti vieta daugiaaukščiame garaže iki kurio reiks šiek tiek paėjėti.
Tiesa, gatvėse galima retkarčiais išvysti tuščią vietą, bet jei tokia sėkmė nusišypsojo, ja pasinaudoti gali tik vietos gyventojai, nes vietos mieste labai trūksta. Problemą gyventojai sprendžia paprasčiausiu būdu – tiesiog neturi automobilių.
Kainuoja keliai
Kaimyninėse šalyse teko mokėti ir už kelius. Lenkijos autostradoje, vedančioje į šalies pietus, mokėjimo punktai jau statomi, bet dar neveikia, o Čekijoje bei Šveicarijoje reikia įsigyti vinjetes.
Teoriškai, galima apsieiti ir be jų, nes mokamas yra tik važiavimas greitkeliais. Bet realybėje greitkelių vengti būtų visai neprotinga, nes kalnuotose šalyse pasirinkus siaurus šalutinius kelius sugaišite daug laiko ir išleisite pinigus padidėjusiam automobilio apetitui.
Čekijoje 10 dienų galiojanti vinjetė kainavo 11 eurų, o Šveicarijoje tokio pasirinkimo nebuvo. Vienintelis variantas – pirkti metus galiojančią vinjetę už 36,5 euro.
Vinjetė reikalinga ir Austrijoje, kurios siauras ruoželis įsiterpęs tarp Čekijos ir Šveicarijos, bet gerai panagrinėję žemėlapį nusprendėme, kad apie 35 kilometrus galime įveikti ir siaurais keliais per jaukius Austrijos miestelius.
Tokie gudrūs buvome ne vieninteliai – siauras kelias nuostabia Bodeno ežero pakrante buvo pilnas automobilių.
Pora valandų spūstyje – normalu
Įvažiavus į Šveicariją automobilių nesumažėjo. Tankiai apgyvendintoje kalnuotoje valstybėje yra įprasta kelias dešimtis kilometrų važiuoti automobilių į darbą, o prie vietos gyventojų prisijungia ir aplinkinėse valstybėse gyvenantys, bet Šveicarijoje dirbantys vairuotojai.
Todėl jei sekmadienį automobilių greitkeliuose buvo gausu, bet jie judėjo įprastu greičiu, kitomis savaitės dienomis vaizdas pasikeitė. Spūstys čia yra kasdienybė bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje. Net greitkelyje, toli nuo didesnių miestų eismas gali tapti toks intensyvus, kad nėra kur įsibėgėti daugiau nei 60-70 km/val.
Rekordinė spūstis mus užklupo pirmadienio vakarą, gerokai po darbų sumanius iš Ženevos pakraštyje esančių „Palexpo“ parodų rūmų nuvažiuoti į centrą. 7 km. ilgio kelionei pasilikome beveik valandą – juk tikrai užteks.
Tai buvo didelė klaida. Praėjus valandai nebuvome net priartėję prie miesto centro. Ilgos, plonos automobilių virtinės buvo nusidriekusios per visas siauras Ženevos gatveles. Niekas nebandė įsmukti, „prašokti“ per geltoną šviesoforo signalą ar kitaip pagudrauti. Gatvėse net nebuvo daug pėsčiųjų ar kito judesio.
Galiausiai 7 km. įveikėme per 2,5 valandos, o priekyje nebuvo nei avarijos, nei sugedusio automobilio, ką paprastai galima išvysti Vilniuje, jei kyla rimta, praktiškai stovinti spūstis.
Už kokybę tenka sumokėti
Intensyvaus eismo galima tikėtis ir pasukus į Prancūzijos pusę. Kadangi Šveicarija yra ne Europos Sąjungos šalis, pasienio postuose būtina sumažinti greitį, o pasirinktus automobilius pasieniečiai gali tikrinti. Be to, rytinės ir vakarinės spūstys, trunkančios gerą valandą, šiame poste įprastos ir dėl Prancūzijoje gyvenančių bet Šveicarijoje dirbančių piliečių.
Kirtus sieną netrukus laukia dar vienas postas – Prancūzijoje mokami tam tikri kelio ruožai, o nuo Šveicarijos vedantis kelias A41 yra vienas brangiausių. Už mažiau nei 7 km kelio sumokėjome 8 eurus.
Žinoma, šiltesniu klimatu ir akmenuotu gruntu pasižyminčiose šalyse keliai buvo pastebimai geresni nei Lietuvoje ir juose buvo gerokai maloniau išbandyti kietesnę, sportinę „ST-Line“ važiuoklę.
Bet jei Lietuvoje suremontavus kelius valdžia pasiūlytų susimokėti bent pusę to, ką teko atseikėti kelyje, kažin ar mūsų šalies vairuotojai būtų patenkinti.
