Jonas Dirža (vardas ir pavardė pakeisti. – Red.) iš Žiežmarių Kauno automobilių turguje aptiko transporto priemonę, apie kurią svajojo. Tai buvo 2010 metų „Opel Zafira“.
Palyginti geros būklės iš Prancūzijos atgabento dyzelinio automobilio kaina J.Diržai pasirodė tinkama. Pardavėjas prašė 25 tūkst. litų.
Tiesa, kai žiežmariškis užsiminė, kad automobilį norėtų pirkti banko pervedimu, pardavėjas kainą padidino iki 27 tūkst. litų.
J.Dirža ilgai nesvarstęs sutiko mokėti grynaisiais. 2 tūkst. litų jam – nemaži pinigai.
Pardavėjas J.Diržai pakišo sutartį, kurioje buvo įrašyta automobilio savininko prancūzo pavardė ir transporto priemonės kaina. Toji kaina Joną nustebino – ji buvo beveik keturis kartus mažesnė ir siekė tik 7 tūkst. litų.
Žiežmariškis patikėjo pardavėjo aiškinimu, kad šitaip sumažėja mokesčiai ir automobilį galima parduoti pigiau.
J.Dirža pasirašė sutartį ir jau važinėja įsigytu automobiliu.
Tiesa, jis dar pasiteiravo pardavėjo, ką daryti, jeigu kas nors domėsis, kaip sugebėjau iš prancūzo nusipirkti transporto priemonę?
„Sūnus nuvyko į Prancūziją ir atvairavo“, – nesudvejojo pardavėjas. Tai J.Diržą kuriam laikui nuramino.
Verčia klastoti sutartis
„Jau ir anksčiau esame nustatę atvejų, kai perpardavinėtojai, Kauno, Tauragės ir kituose turguose parduodami iš užsienio atgabentą automobilį, spaudžia pirkėją, dažnai net nebuvusį užsienyje, klastoti įsigijimo dokumentus“, – „Lietuvos rytui“ sakė Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Laimutė Mačernienė.
Pasak pašnekovės, būsimiems transporto priemonių savininkams neretai siūloma pasirašyti užsienietiškas pirkimo ir pardavimo sutartis, vadinamuosius „kaufertragus“.
Jose nurodoma, kad užsienyje registruotą transporto priemonę pirko ne automobilį į Lietuvą atgabenęs tarpininkas, o pats naujasis pirkėjas, esą nuvykęs į užsienio šalį ir ten įsigijęs automobilį.
„Toks dokumentas neatitinka tikrųjų pirkimo ir pardavimo aplinkybių, – kalbėjo L.Mačernienė. – Tad išsiaiškinus tikrąsias sandorio aplinkybes jis gali būti laikomas suklastotu.
Tokiu atveju pirkėjas gali ne tik prarasti įsigytą automobilį, bet net ir būti sulaikytas, kol teisėsaugos institucijos išsiaiškins detales. Jam gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė.“
Tačiau atrodo, kad bent kol kas tokios griežtos priemonės automobilių pirkėjams nėra taikomos.
„Sunerimęs dėl to, kad nesąžiningai įsigijau automobilį, pakalbėjau su savo bendradarbiais ir bičiuliais. Pasirodė, kad daugelis jų pirkdami mašiną pasirašė panašias sutartis. Jie važinėja ir nesuka galvos“, – save bandė guosti J.Dirža.
Laukia nenumatytos išlaidos
Šiaip ar taip, pasirašius užsienietišką automobilio pirkimo ir pardavimo sutartį gali laukti ir kitokie nemalonumai.
Pirkėjas gali būti priverstas sumokėti mokesčius, kurių šiaip neturėtų mokėti.
„Gerai, jei pirkėjas įsigyja automobilį, už kurį perpardavėjas yra sumokėjęs importo pridėtinės vertės mokestį (PVM).
Bet pasitaiko atvejų, kai automobilis perkamas neva tiesiai iš prancūzo, o transporto priemonę atgabenęs tarpininkas nėra sumokėjęs importo PVM.
Tada tas pirkėjas yra apmaunamas ir jam anksčiau ar vėliau gali tekti sumokėti importo pridėtinės vertės mokestį“, – sakė Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas Darius Buta.
Pasak jo, toks automobilių pirkėjas gali susidurti su nenumatytomis išlaidomis ir po kurio laiko parduodamas automobilį.
Tada jam už neva gautą pelną gali tekti sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM), nors iš tikrųjų jis to daryti ir neturėtų.
Mat jei automobilį, už kurį sumokėjo 25 tūkst. litų, žmogus po metų sumano parduoti, tarkime, už 20 tūkst. litų, jis esą gauna 13 tūkst. litų pelno ir turi sumokėti 15 proc. GPM.
Kodėl? Vien todėl, kad automobilio pirkimo sutartyje nurodyta kaina – ne 25, o 7 tūkst. litų. Dėl GPM jo kišenė patuštės nei daug, nei mažai – 1950 litų.
Veikla – esą nuostolinga
Sunku pasakyti, kiek prekybos naudotais automobiliais pasaulyje paplitusi aprašytoji pajamų slėpimo ir mokesčių vengimo schema. Tokie tyrimai nėra atlikti.
Bet aišku, kad automobilių prekybos verslo sektorius mokesčių slėpimo atžvilgiu yra vienas rizikingiausių.
„2012–2013 metais patikrinus naudotų automobilių prekeivius papildomai buvo apskaičiuota 2 mln. litų mokėtinų mokesčių“, – sakė L.Mačernienė.
Daugiausia įtarimų kelia tokios automobilių prekybos įmonės, kurių veikla keletą metų iš eilės yra nuostolinga. Jų dokumentuose nurodomas veiklos mastas ir pelningumas yra toks, kad nepakanka nei apyvartinių, nei bent minimaliam darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Tada tos įmonės tariamai skolinasi iš savo savininkų ar kitų asmenų.
Staiga sugrįžta atmintis
Šių metų gegužės ir birželio mėnesiais trijose šalies apskrityse – Marijampolės, Tauragės ir Utenos – mokesčių inspektoriai lankėsi automobilių pardavimo aikštelėse, fiksavo parduodamus automobilius, domėjosi, kas nuomoja prekybos plotus.
„Lankantis vienoje aikštelių įmonės buhalterė netikėtai „prisiminė“, kad ne visi automobiliai yra įtraukti į buhalterinę apskaitą ir ne visos pajamos, gautos už parduotus automobilius, atsispindi toje apskaitoje.
Netrukus įmonė priėmė į darbą 13 vadybininkų, prekių likutis padidėjo 80 proc., o pajamos – 2 kartus.
Pradėjus patikrinimą vienoje Marijampolės apskrities įmonėje, užsiimančioje automobilių prekyba ir gabenimo paslaugų verslu, apyvarta per vieną dieną šoktelėjo apie 0,5 mln. litų, nors tokią apyvartą ši įmonė paprastai pasiekdavo per pusę mėnesio.
Yra tokių automobilių prekybos įmonių, kuriose po inspektorių apsilankymo pajamos padidėja milijonais.
Tarkime, lyginant 2013-ųjų ir šių metų tuos pačius laikotarpius, keliose tikrinamose įmonėse pajamos, gaunamos iš automobilių pardavimo, padidėjo net 5–7 milijonais litų“, – kalbėjo L.Mačernienė.
