Savivaldybės biudžetas pasipildys, tačiau tikslas iškrapštyti
automobilius iš siaurų Senamiesčio gatvelių – beveik nepasiekiamas.
Vertėtų priminti, kad mažų emisijų zona – ne Kauno valdžios sumanymas
papildomais mokesčiais nubausti automobilių mėgėjus. 2021-ųjų birželį
Vyriausybė patvirtino Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę,
kurioje nustatyti trumpalaikiai, vidutinės trukmės ir ilgalaikiai
klimato kaitos švelninimo, prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir
uždaviniai atskiriems sektoriams.
Vienas iš numatytų tikslų transporto sektoriuje – mažos taršos zonos
šalies miestuose, kurios turėjo būti nustatytos iki 2023 metų.
Kiekviena savivaldybė galėjo pasirinkti, kokiais būdais mažinti
transporto priemonių srautą tam tikroje miesto teritorijoje. Priemonių
spektras labai platus – nuo visiško draudimo automobiliams įvažiuoti
iki mokesčio už jų stovėjimą padidinimo.
Procedūros užtruko, tačiau praėjusių metų rudenį sistema „Žalias Kaunas“
buvo įrengta ir kelis mėnesius bandoma. Ties įvažiavimais į
Šv.Gertrūdos, Gimnazijos ir Birštono gatves, Karaliaus Mindaugo
prospektą atsirado 11 kamerų, kurios fiksuoja įvažiuojančius
automobilius.
Pagal pirminį planą įvažiavus į zoną ir joje praleidus mažiau kaip
valandą vairuotojams teks sumokėti 2 eurus, o šis mokestis apims ir
rinkliavą už automobilio stovėjimą. Vėliau kas 15 minučių teks sumokėti
po 0,5 euro.
Kauno savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas
M.Matusevičius ne kartą yra minėjęs, kad paskelbus mažos taršos zoną
Senamiestyje pirmiausia tikimasi sumažinti tranzitinio transporto
srautą.
Neseniai jis pateikė duomenis, kad bandymų metu vidutiniškai per parą
šią zoną pervažiavo 1500 automobilių. Trumpiau kaip valandą joje išbuvo
vidutiniškai 830 automobilių per parą.
Turbūt įranga nemelavo ir M.Matusevičius pateikė tikslius skaičius,
tačiau niekaip neapleidžia abejonės, ko vairuotojams žūtbūt reikia
brautis į Rotušės aikštę, kurioje nuolat šmirinėja pėstieji, įrengta
gausybė vadinamųjų kalnelių greičiui mažinti, o pastatyti automobilį
dažniausiai neįmanoma rasti vietos.
Riedant Senamiesčio gatvėmis greitis dažniausiai siekia vos 20–30
kilometrų per valandą, nuolat tenka stabtelėti praleidžiant pėsčiuosius
ar kitus automobilius, todėl kartais turbūt net nepavyksta sutaupyti
laiko, užuot važiavus Senamiesčio perimetru. Galbūt vairuotojai tik
psichologiškai geriau jaučiasi palengva riedėdami, užuot visai sustoję
prie šviesoforo.
Tikėtina, kad M.Matusevičius sąžiningai klydo visus trumpiau kaip
valandą zonoje išbuvusius automobilius priskirdamas tranzitiniam
transportui. Per valandą galima ne tik įsigyti norimą pirkinį
parduotuvėje, bet ir pasimėgauti puodeliu kavos, sutvarkyti reikalus
biure ar net sudalyvauti mišiose.
Numatytas 2 eurų mokestis kartu su automobilio stovėjimo rinkliava
pačioje Senamiesčio širdyje vairuotojų tikrai neišgąsdins. Jie sutiktų
mokėti ir dvigubai daugiau, kad tik rastų vietą automobiliui, nes tai
tampa sunkiausia užduotimi.
Jeigu pasižvalgytume, kokie automobiliai dabar išrikiuoti Rotušės
aikštėje ir jos prieigose, nekiltų abejonių, kad šių transporto
priemonių vairuotojams vieni niekai sumokėti už stovėjimą net 20 eurų
per dieną.
Taisyklės numato daugybę išimčių, kai mažų emisijų zonos mokesčiai nebus
taikomi, – tai vietos gyventojai, nekilnojamojo turto savininkai,
neįgalieji, elektromobilių savininkai, specialiųjų tarnybų transporto
priemonės.
Krovininės transporto priemonės privalės pasiekti Senamiestyje
veikiančius restoranus, parduotuves ir įvairias įstaigas net ir tuo
atveju, jeigu teks sumokėti mokestį. Tiesiog nėra kito būdo atgabenti
prekių.
Galima spėti, kad įdiegus žemų emisijų zoną Kauno senamiestyje jokių
reikšmingų pokyčių neišvysime, maždaug 230 tūkst. eurų investicija per
kelerius metus savivaldybei atsipirks, o vairuotojai vėl suks ratus
ieškodami laisvos vietos, tačiau tuomet kyla klausimas, kam išvis viso
šito reikėjo?
