Sprendžiant pagal vietovės vaizdą, įvykis buvo užfiksuotas Ateities plente, kuriame transporto priemonių srautas labai didelis, o pastaraisiais metais įvyko net kelios itin skaudžios eismo nelaimės.
Mikroautobuso vairuotojas tikino nesuprantantis, kodėl šioje atkarpoje didžiausias leistinas greitis yra tik 50 kilometrų per valandą. Jo nuomone, Ateities plente visiškai saugu būtų važiuoti 70 kilometrų per valandą greičiu, todėl policijos pareigūnai elgiasi negarbingai bausdami vairuotojus.
Atvykus patruliams vairuotojas jau ėmė gudrauti ir aiškino, neva mikroautobusas sugedo. Nepaisydami naujos versijos pareigūnai surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą už trukdymą policijos pareigūnams. Bus įdomu stebėti, kaip pavyks išspręsti šį ginčą ir kas taps jo laimėtoju.
Vertindami šį konfliktą stebėtojai pasidalino į dvi pagrindines grupes.
Vairuotojo šalininkai dėkojo jam už drąsų poelgį ir tikino, neva vadinamųjų trikojų Kaune prismaigstyta tiek, kad jau nebeįmanoma pravažiuoti, o vietos jiems parenkamos siekiant tik surinkti kuo daugiau pinigų.
Oponentai atkirto, esą dalis vairuotojų kelyje elgiasi lyg pamišėliai, skaudžių eismo nelaimių nemažėja, todėl vienintelis būdas juos sutramdyti – fiksuoti pažeidimus ir skirti baudas.
Turbūt tiesa slypi kažkur per vidurį. Kaune galima rasti gatvių, kuriose leistino greičio ribą būtų galima kilstelėti 10 ar 20 kilometrų per valandą, tačiau tai gali padaryti savivaldybės tarnautojai, o ne policijos pareigūnai.
Pastariesiems svarbiausias uždavinys – sumažinti eismo nelaimių skaičių, o būtent nesaugus greitis lemia apie 40 proc. visų eismo įvykių. Būtent dėl didelio greičio dažniausiai žūsta arba sužalojami žmonės.
Vis dėlto kilnojamieji trikojai efektyviai atlieka savo darbą – tai įrodo nuolat socialiniuose tinkluose nusiritančios pasipiktinimo bangos.
Kai maždaug prieš aštuonerius metus miestų gatvėse pasirodė pirmieji trikojai, greičio mėgėjai turbūt net nenutuokė, koks tai bus pavojingas jų priešas.
Jau tuomet pasigirdo priekaištų, kodėl prieš greičio matuoklius nestatomi apie tai pranešantys kelio ženklai. Aišku, pažeidėjams tai būtų labai patogu. Jie turbūt norėtų, kad iš anksto būtų tiksliai skelbiamas visų reidų laikas ir vieta.
Kai pareigūnai nesutiko vykdyti tokių sąlygų, atsirado savanorių, kurie patys piešė plakatus ir statė juos pakelėse, perspėdami apie paruoštus spąstus lakstūnams.
Kai ir šis žaidimas pabodo, į dienos šviesą išlindo vandalai, kurie net keliose šalies vietovėse visiškai nesislapstydami niokojo greičio matuoklius. Jų įsiūtį atšaldė žinia, jog šios įrangos kaina skaičiuojama dešimtimis tūkstančių eurų, todėl sučiuptam chuliganui reikės ne vieną mėnesį dirbti, kad būtų atlyginti nuostoliai.
Nėra abejonių, kad kol kas kovą laimi trikojų valdovai policijos pareigūnai, nes visi bandymai apriboti jų naudojimą nebuvo sėkmingi.
Vis dėlto smarkiai leistiną greitį viršijančių pažeidėjų nemažėja – nuolatinį baudų mokėjimą jie jau lygina su išlaidomis civilinės atsakomybės draudimui: mokėti nemalonu, bet kaip ir neišvengiama.
Greičio mėgėjai smarkiai klysta arba sąmoningai meluoja aiškindami apie skaudžias poveikio priemones – baudos už greičio viršijimą Lietuvoje tiesiog juokingai mažos. Gavę baudą Austrijoje, Šveicarijoje arba Norvegijoje jie tikrai sužinotų, kas yra skaudi nuobauda.
Policijos pareigūnai svarsto imtis naujų priemonių – ketina statyti net užmaskuotus greičio matuoklius, kaip tai daroma kai kuriose Vakarų Europos šalyse.
Beveik nekyla abejonių, kad vėl pasigirs vieningas nepatenkintųjų choras, esą tokia veikla neteisėta ir nesąžininga.
Tuomet reikėtų atsakyti į paprastą klausimą: ar teisėta viršyti leistiną greitį? Nusižengimų nedarantis vairuotojas trikojų nepastebės, net jei jie bus sustatyti kas šimtą metrų.
