Kiek jie prisideda prie gyvybių išsaugojimo ir kokiais kitais būdais galima sumažinti avaringumą, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo LAKD departamento direktorius Aivaras Vilkelis, Lietuvos vairuotojų sąjungos prezidentas dr. Vigilijus Sadauskas, Vilnius TECH universiteto automobilių inžinerijos katedros profesorius Vidas Žuraulis ir „Reidas TV“ įkūrėjas Gintaras Vaičekauskas.
2023–2024 metais Lietuvos keliuose planuojama įrengti papildomų greičio matuoklių. Toks sprendimas priimtas esą siekiant padidinti saugumą keliuose ir išsaugoti gyvybes, o dėl to užvirė daug diskusijų.
Seimo narys Andrius Mazuronis nemato pagrindo tokiai matuoklių plėtrai, ir teigia, kad jau akivaizdu, jog mes greičio kontrolės sistemas naudojame ne tam, kad eismas būtų saugesnis, o tam, kad būtų surinkta daugiau pinigų. Automagistralėje žūsta pakankamai nedidelis žmonių kiekis, neįvyksta daug avarijų.
Visgi LAKD departamento vadovas kategoriškai neigia tokias kalbas ir patikina, kad Kelių direkcija negauna pinigų iš surinktų baudų, todėl ir jokios finansinės naudos iš greičio matuoklių negauna.
„Nežinau, kaip tas biznis yra vertinimas, bet turbūt galvojama, kad kažkokia dalis lėšų, kurios surenkamos už baudas, patenka į Kelių direkcijos biudžetą. Noriu pasakyti, kad dėl surenkamų baudų Kelių direkcijai nėra jokios paskatos nei didinti, nei mažinti matuoklių skaičiaus.
Kelių direkcija tiesiogiai už surinktas baudas negauna nė vieno cento, nė jokio procento. Visiškai nėra jokios tiesioginės priklausomybės nuo surinktų baudų ir Kelių direkcijos biudžeto, kuris yra skiriamas keliams prižiūrėti ir plėtoti“, – politiko kalbas neigia A.Vilkelis.
Pašnekovas sutinka, kad vertėtų kelti klausimą, kodėl iš baudų surinktos lėšos nėra skiriamos atitinkamoms institucijoms, kurios galėtų prisidėti prie saugesnio eismo Lietuvos keliuose.
„Galbūt verta kelti klausimą dėl to, jog dalis tų surinktų baudų galėtų būti skiriamos tiesiogiai eismo saugos gerinimui, ar Kelių direkcijai, ar Kelių policijai, tai tikrai tiesiogiai prisidėtų prie eismo saugumo. Kaip minėjau, šiai dienai, tikrai nėra jokios tiesioginės priklausomybės nuo surinktų baudų iki keliams skiriamų lėšų“, – sako A.Vilkelis.
LAKD departamento vadovo teigimu, valstybinės reikšmės keliuose pastatytų matuoklių skaičius stebi vos kelis procentus viso kelių tinklo, todėl kalbos apie pernelyg daug įdiegtos įrangos esą nėra tikslios.
„Dažnai nuskamba tokia reakcija, kad daug matuoklių yra pristatyta, tai bent jau valstybinės reikšmės keliuose yra tik 6 proc. tinklo, kur yra vykdoma greičio kontrolė ir kai per šiuos ir kitus metus įdiegsime papildomus, bus tik apie 8 proc. viso kelių tinklo, kuriame vykdoma kontrolė, tikrai nėra didelis skaičius.
Tai yra valstybinės reikšmės keliuose, kurie iš esmės yra užmiesčio keliai. Taip, savivaldybės irgi stato, reikėtų jų paklausti, kiek jie yra pasidengę, bet valstybinės reikšmės keliuose yra tikrai nedidelis skaičius“, – aiškina A.Vilkelis.
Pasak pašnekovo, matuoklių efektyvumas matomas jau dabar, nors tiksliai įvertinti situaciją prireikia ir kelerių metų.
„O dėl efektyvumo, šiuo metu, metai ar pusantrų esame įdiegę virš 100 matuoklių ir mes pastebime, kad tuose ruožuose žuvusiųjų mažėja kartais, sužeistų – sumažėjo daugiau kaip pusė.
Kaip rodo patirtis, statistiškai įvertinti, kiek priemonė yra efektyvi, reikia maždaug keturių metų, bet pirmi metai tikrai duoda labai geras indikacijas, kad ten gerokai mažėja eismo įvykių, o kas svarbiausia, keliais kartais mažėja žuvusių, tai bent šiuo metu mes tikrai neabejojame dėl šių matuoklių efektyvumo“, – LAKD priimtų sprendimų efektyvumu neabejoja A.Vilkelis.
Vairuotojai, keliaudami po Europą, pavyzdžiui Italiją ar Vokietiją, nepastebi tokio didelio kiekio greičio matuoklių, koks yra Lietuvoje, tačiau pašnekovas patikina, kad tokia patirtis ateina būtent iš vakarų ir Lietuva matuoklių kontekste itin neišsiskiria iš kitų šalių.
„Lietuva iš esmės labai neišsiskiria šia priemone. Patirtis ateina iš Vakarų šalių, bet ką reikia pastebėti, kad paminėtos šalys, kurios eismo saugos situacija yra tikrai toliau pažengusios nei Lietuva. Jie tam tikrų problemų jau nebesprendžia, o Lietuva dar yra per viduriuką Europos Sąjungoje.
Mes turime padaryti dar ne vieną didelį žingsnį, kad eismo įvykių, ypač žuvusiųjų skaičių, sumažintume. Kitas svarbus aspektas – Kelių policija nuolat nustato ir daugiametė patirtis rodo, kad eismo įvykiai, kuriuose žūsta žmonės, didžioji dalis yra dėl greičio viršijimo, tai yra, skaičiai svyruotų apie 70 proc.
Kai žūsta žmogus, beveik visada galima ieškoti priežasties ir tai dažniausiai būna viršytas leistinas greitis, todėl mums dar reikia greičio matuoklių, nors, kaip ir minėjau, jų tinklas tikrai nėra labai išplėtotas, kur yra vykdoma greičio kontrolė“, – vieną iš greičio matuoklių diegimo priežasčių paaiškina A.Vilkelis.
Pirmą kartą automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda bus įrengtas vidutinio greičio matavimo ruožas, kuris sieks beveik 31 km. Visuomenė ėmė diskutuoti ir kelti klausimus, ar automagistralė tikrai yra ta vieta, kurioje reikėtų taip masiškai kontroliuoti greitį, kai eismo įvykių ten nenutinka daug.
„Pagrindiniai kriterijai, kaip pasirenkamos vietos, yra eismo įvykių skaičius ir juose sužeistų žmonių skaičius. Jeigu tuose ruožuose žūsta arba būna sužeidžiami žmonės, ten ir priimamas sprendimas statyti matuoklius.
Dažnai dabar kalbame apie A1 kelią, tai statistika labai aiškiai rodo, ten yra suplanuoti keturi ruožai, tik per kelerius metus tuose ruožuose buvo sužeisti 93 žmonės, o dešimt žuvo, tai – tikrai didelis nukentėjusių žmonių skaičius.
Štai kodėl reikia ten ir matuoklius statyti, kad sumažintume tikimybę įvykti skaudiems eismo įvykiams. Jau yra pastatytų matuoklių ir kitoje automagistralėje, tai kelyje A2 Vilnius – Panevėžys, kur statistika mums irgi labai aiškiai byloja, kad iki pastatymo tuose ruožuose buvo sužeisti 69 žmonės, o žuvo septyni. Po pusantrų metų – sužeisti keturi žmonės ir nulis žuvusių.
Tikrai pasiteisina ir mes matome tikrai didelį efektyvumą ir lyginant, kokią naudą duoda matuoklis, su kylančiu nepatogumu, tai yra nepalyginama“, – sprendimus aiškina A.Vilkelis.
Automagistralėje Vilnius – Kaunas, ties tiltu per Krunos upę vairuotojai per klaidą gali netekti vairuotojo pažymėjimo, nes šioje trumpoje atkarpoje greitis yra sumažinamas iki 70 km/h ir šalia įrengtas greičio matuoklis.
„Ten yra išskirtinė vieta, kur kelio techniniai parametrai yra netipiniai greitkeliui, ten yra nuokalnė. Kreivės yra labai mažos, dažnai įvyksta susidūrimai arba automobiliai atsimuša į tiltą. Ten reikia atlikti rekonstrukciją, tada pasikeis tam tikri parametrai ir greičio sumažinimas bus panaikintas.
Likusi viena vieta, kur greitį reikia sumažinti, kad neįvyktų skaudžių eismo įvykių, taip pat vairuotojai visą laiką turi būti budrūs, skaityti ženklus ir būti pasiruošę reaguoti į atitinkamą situaciją“, – vairuotojus perspėja LAKD departamento vadovas.
Nors vairuotojai piktinasi statomais greičio matuokliais, tačiau Lietuva blogąja prasme išsiskiria Europos šalių avaringumo kontekste.
„Deja, bet dar turime padaryti didelių žingsnių, kad pasivytume pažangiausias ir geriausias šalis. Ne veltui yra suplanuota, kad Lietuvoje iki 2030 metų turime per pusę sumažinti eismo įvykių, kuriuose žūsta žmonės, skaičių, o ik 2050 metų, kaip ir visa Europa, siekti nulio žuvusiųjų žmonių skaičiaus keliuose, tai – tikrai ambicingi tikslai ir dėl to yra reikalingos įvairios priemonės“, – iškeltus tikslus pabrėžia A.Vilkelis.
Vis dėlto, klausytojai turi kitokių pasiūlymų, kaip spręsti šią problemą. Pavyzdžiui, neleisti jauniems ir nepatyrusiems vairuotojams vairuoti galingų automobilių, o suskirstyti juos į kategorijas ir automobilio galią didinti su vairavimo stažu ar pagal amžių. Panašiai kaip norint vairuoti motociklą.
Lietuvos vairuotojų sąjungos prezidento irgi neįtikina LAKD atstovo argumentai, kad matuokliai padeda tvarkytis su avaringumo problema, nes trūksta viešai prieinamos statistikos ir duomenų apie matuoklių nuveiktus darbus. Dėl šios priežasties, anot pašnekovo, kartais panašu, jog greičio matuoklių statymu yra suinteresuotos tam tikros institucijos.
„Matote, kai nori mušti lazdą, visuomet rasi ir tada, jeigu žmonės su tuo nėra labai susidūrę, jiems gali pasakyti, kad didelis avaringumas, daug žmonių žuvo, vadinasi, reikia kažką daryti.
Tai paprasčiausiai, jeigu žmogus įsivaizduotų, kad gyvena namuose, ateina statybininkas ir jam sako: „Klausyk, jeigu tu šitą geltoną sieną perdažysi žaliai, tai tavo gyvenimo kokybė iš karto pagerės dėl to, kad aš esu statybininkas, aš žinau, ką sakau.“
Manau, retas, kuris paklaus, o kokia man iš to bus nauda? Tuomet statybininkas turėtų sakyti, kad ten praeina šaltis, bet jeigu nudažysime specialiais dažais, temperatūra pakils, o aš tau galiu parodyti, yra toks pavyzdys ir panašiai.
Tai duotuoju atveju, jeigu Kelių direkcijos, susisiekimo ministerijos arba policijos atstovas sakys, kad žiūrėkit, nuo Elektrėnų iki Vilniaus leidžiamas greitis yra 130 km/h, per pastaruosius metus dėl leistino greičio viršijimo žuvo du žmonės, tebūnie – vienas žuvo. Ar jūs nemanot, kad čia reikėtų sutvarkyti?
O Kelių direkcijos ir policijos argumentas yra toks: „Mes pastatėme sektorinį greičio matuoklį ir šitoje vietoje pagauname tūkstantį vairuotojų, tūkstantis pažeidžia Kelių eismo taisykles ir mes surenkame tūkstantį baudų.“ Tuomet aš klausiu, kiek buvo prieš eismo įvykių ir kaip tai pasikeitė, kai jūs pastatėte greičio matuoklį?
Jie nepateikia tokios statistikos, nes jeigu tik pateiktų statistiką, manau, išaiškėtų, kokios kompanijos yra suinteresuotos greičio matuoklių statymu, kokios kompanijos yra suinteresuotos jų aptarnavimu ir ką tos kompanijos galimai remia prieš rinkimus arba kaip tai susiję arba su policija, arba su Kelių direkcija, arba su susisiekimo ministerija.
Tai yra trys institucijos, kurios dažniausiai būna dalyvaujančios šitoje veikloje. Jeigu nors vienos institucijos vadovo pareikalautų atsakomybės, baigtųsi tokie žaidimai, kuomet žmonių gyvybių sąskaita kažkas pelnosi pinigus“, – piktinasi V.Sadauskas.
Pasak jo, sektoriniai greičio matuokliai turėtų būti skirti ne baudoms rinkti, o priversti vairuotojus važiuoti vienodu greičiu ir taip reguliuoti degalų sąnaudas, o šalia matuoklių pastatyta informacija, kokią įtaką ruožo avaringumui jis turi.
„Jeigu aš matyčiau duomenis, kiek per pastaruosius metus pastatė greičio matuoklių, kuriose vietose ir kaip tose vietose pasikeitė žuvusiųjų skaičius, būtų aišku.
Kodėl Kelių direkcija bijo prieš kiekvieną sektorinį matuoklį su policija pastatyti ženklą, pavyzdžiui, 2021 metais šitame ruože žuvo penki žmonės, 2020 metais greičio matuoklio nebuvo – žuvo tiek.
Greičio matuokliai buvo statomi avaringose vietose ir ta vieta yra tikrai pavojinga dėl greičio, o ne dėl to, kad vairuotojas girtas važiuoja arba dar kažkas. Toje vietoje leidžiama važiuoti 80 km/h, vairuotojas važiuoja 100 ar 90 km/h greičiu ir įvyksta mirtinas eismo įvykis mirtinas, nors ten stovėdavo greičio matuokliai, kurie fiksuoja, bet būdavo vairuotojas pravažiavo tą atstumą ir truputėlį paspaudžia greitį.
Pasakysiu, kam yra skirti sektoriniai greičio matuokliai, nes nelabai supranta Kelių direkcija. Sektoriniai greičio matuokliai skirti tam, kad vairuotojas važiuotų vienodu, tolygiu greičiu. Užsienio šalyse, jie įdiegti ne baudoms rinkti, bet tam, kad vairuotojas tolygiai važiuotų, jis sudegina žymiai mažiau degalų.
Mokslininkai, kurie darė tyrimus pastebėjo, kad jeigu jūs važiuosite 110 km/h greičiu visą laiką nuo Vilniaus iki Kauno, nes leidžiama ir 130 km/h greičiu važiuoti, važiuodami tolygiai jūs sunaudosite mažiau kuro, kitas dalykas – mažiau išmesite taršos ir tai yra pan.
Tai yra argumentas. Aš suprasčiau, jeigu sakytų, kad vairuotojus priverčia taupyti pinigus ir nelakstyti, nemanevruoti“, – yra įsitikinęs V.Sadauskas.
Vairuotojų sąjungos prezidento manymu, keliuose yra dirbtinai sumažinamas greitis, renkamos baudos, o teigiamos įtakos avaringumui tai neturi.
„Antraeilis dalykas, kai sako, kad pastatė sektorinius greičio matuoklius ir šitoje atkarpoje žūčių sumažėjo. Atsiverčiame šių metų statistiką, kiek šiais metais yra mirčių daugiau? Gali įtikinti tiktai tada, jeigu būtų, aš atsidarau tinklapį ir matau, kad toje atkarpoje žūdavo tiek ir tiek žmonių.
Pastatėme sektorinį greičio matuoklį, kaip sumažėjo žuvusiųjų ir šalia pateikti duomenis, kiek surinko baudų, tai yra, kiek pažeidėjų, toje vietoje buvo. Ką aš noriu pasakyti? Leidžiamas greitis – 70 km/h, pastatytas sektorinis greičio matuoklis, visi važiuoja 90 km/h, visi gauna baudas, policija turi darbo ir biudžetas gauna pinigų kompanijos, kurios pastatė matuoklius, uždirba.
Iškyla klausimas, jūs pasakėte greičio matuoklį, surinkta tūkstantis baudų, bet kiek toje vietoje įvyko eismo įvykių? Tada nebesugeba nieko pasakyti nei Kelių direkcija, nei policija. Visi pradeda nekelti tokio klausimo, nes jis nepatogus.
Dirbtinai sumažinamas greitis. Pastatomas greičio matuoklis, sektoriuje renkamos baudos, o avaringumui įtakos neturi. Tai, jeigu tūkstantis vairuotojų toje atkarpoje viršija greitį, jis realiai važiuoja 90 km/h greičiu ir ten įvykių nėra, ar ten reikia greičio matuoklio? Galbūt pakeisim greičio ribą, o kodėl nepadaryti 90 km/h?
Nėra statistikos ir jie bijo pateikti tą statistiką. Pirma, kai statai greičio matuoklį, pasakyk, kad šitoje vietoje buvo tiek ir tiek eismo įvykių ir tada nekils klausimų niekam. Paprasčiau būtų ne greičio matuoklius statyti, bet įtaisyti daviklius automobilyje ir fiksuoti automobilio vidutinį greitį, jeigu viršija – tada išrašom baudą“, – dar vieną pasiūlymą spręsti problemą pateikia V.Sadauskas.
Vairuotojų sąjungos prezidentas pastebi, kad vairuotojai jau turi įprotį greičio kontrolės ruože iš pradžių važiuoti greitai, o paskui sulėtinti ne tik savo, bet ir visų automobilių tempą, nes važiuoja žymiai mažiau nei leidžia Kelių eismo taisyklės tam, kad išlygintų savo vidutinį greitį toje atkarpoje ir išvengtų baudos.
„Jeigu yra trumpas atstumas prasideda net gudravimai, palekia – pavažiuoja lėčiau. Man teko paklausyti, vairuotojai sako, kad kvaili policininkai su Kelių direkcija, nes jeigu aš noriu išsidirbinėti, žinau, kad yra trijų kilometrų ruožas, aš kilometrą panardau, o paskui slenku 50 km/h greičiu ir mėgaujuosi, nes visi iš galo negali manęs lenkti.
Tai yra pasityčiojimas iš piliečių, dėl to, kad kiekvienai kvailai taisyklei piliečiai bando prieštarauti. Man teko važiuoti greičio kontrolės ruože nuo Kėdainių važiuojant iki magistralės, aplenkia ir paskui vėl visi slenka iš lėto. Jis žiūri, kaip maždaug neviršyti vidutinio greičio, jis sukelia didesnį pavojų, bet neviršija vidutinio greičio.
Negalima taip daryti, jeigu tu neišmanai, ką darai ir pabrėžiu dar kartą, jeigu priimi sprendimą, kad pastatysi greičio matuoklių, turi paaiškinti, kodėl ten statai.
Galbūt pamenate, buvo toks atvejis Vilniuje, ties Rieše, kai gyventojai visi rėkė, kad visi čia laksto. Paskui visus tuos gyventojus nubaudė dėl to, kad, pasirodo, jie ten patys ir laksto.
O kuomet buvo paklausta, kiek toje sankryžoje buvo mirtinų įvykių, nelabai buvo gebama atsakyti, bet sako, kad atsižvelgiame į gyventojų nuomonę ir jų prašymu sumažinome greitį“, – pasakoja V.Sadauskas.
VILNIUS TECH profesorius mano, kad greičio matuokliai yra tik viena iš priemonių, kuri veikia vairuotojų elgseną kelyje, todėl reikia racionaliai pasverti ir įvertinti jų efektyvumą bei neapsistoti tik ties greičio kontrole.
„Greičio matuokliai, tiek momentiniai, tiek prie vidutinio greičio matavimo sistemos, apie kurias dabar daugiausia kalbama, yra tik viena iš kompleksinių priemonių ir nereikėtų vien tik tuo apsiriboti.
Aišku, matome keliuose ir kitų priemonių, reikia labai racionaliai pasverti, kiek jos yra efektyvios ir kiek jos keičia mūsų kaip visų eismo dalyvių elgseną ilgalaike prasme.
Pritaikyti trumpalaikę priemonę labai ribotame kelių atkarpoje yra gana nesudėtinga ir technologinės priemonės nėra labai komplikuotos, bet keisti vairuotojų ir visos visuomenės elgseną, kad mes iš tikrųjų važiuotumėme tuo leistinu greičiu ne dėl baudų arba kitokių sankcijų, bet dėl to, kad važiuotumėme saugiai, tai yra sudėtingiausias klausimas“, – mano V.Žuraulis.
Profesoriaus nuomone, baudos nėra teisingiausias būdas keisti vairuotojų elgseną, o greičio matuokliai paskatins važiuoti atsargiau tik keletą kilometrų.
„Ar važiuoti keletą kilometrų lėčiau ir po to važiuoti vėl kaip tik tau norisi yra teisingiausias elgsenos keitimas? Pamatome ženklą, kada reikia susilėtinti, pamatome ženklą, kada jau galima vėl paleisti vadžias, kam to norisi, ir ta elgsena labai greitai gali kitaip išsivystyti. Tai yra viena iš kompleksinių priemonių, ties kuria tikrai nereiktų sustoti ir lygiagrečiai vystyti visas kitas infrastruktūros gerinimo priemones“, – teigia V.Žuraulis.
Laidos klausytojas Petras mano, kad LAKD atstovas meluoja. Jis cituoja, kad pagal Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, vienas iš programos finansavimo šaltinių yra lėšos iš sumokėtų ar išieškotų baudų už nustatyto greičio viršijimą, užfiksuotą stacionariąja Kelių eismo taisyklių pažeidimo fiksavimo įranga, kuri yra įrengta valstybinės reikšmės keliuose, o šios programos lėšų naudotojas yra LAKD.
„O šiuo metu Kelių direkcija yra privati bendrovė, kurios tikslas siekti pelno, o eismo saugumo vertinimą atlieka Transporto kompetencijų agentūra. Kodėl LAKD vietoje infrastruktūros gerinimo pradėjo diegti masinio greičio matuoklių įrengimą?“, – klausia Petras.
Vis dėlto, VILNIUS TECH profesorius nemano, kad pagrindinis greičio matuoklių statymo tikslas yra pasipinigavimas.
„Tiksliai cituoja, matyt, ne iš piršto laužta ir vienaip arba kitaip tos lėšos keliauja į valstybės biudžetą, į kurią skrynelę ar kišenę nuteka, bet po to vis tiek yra finansuojamos eismo saugumo programos ir jų įgyvendinimo priemonės. Jeigu ir tiesiogiai nepatenka, arba, kaip citavo, patenka, tačiau nemanyčiau, kad LAKD diegia tas priemones, tam, jog surinktų daugiau surinktų ir pro juos daugiau pinigėlių prasisuktų ir jie patys daugiau iš to uždirbtų.
Nedrįsčiau tvirtinti ir nemanau, kad toks yra siekis. Išeiti į privatų verslą ir uždirbti pinigus efektyviau ir sąžiningiau, manau, specialistai tikrai galėtų. Taip, pinigai vis tiek ratu apsisuka ir dalis jų tikrai grįžta ir panaudojami“, – svarsto V.Žuraulis.
Lietuvos vairuotojai piktinasi, kad šalies kelių būklė negerėja, dažnai tai motyvuojama lėšų stygiumi, tačiau statyti pakankamai brangią įrangą greičiui matuoti – pinigų yra. Nors visuomenė mąsto, jog geriau būtų užtikrinti tvarkingus kelius, o ne mažinti juose greitį.
„Iš tiesų, kai kurios priemonės tampa labai išpuoselėtos ir labai mylimos, o kita medalio pusė rodo, kad kelių būklė negerėja arba labai ilgai užsitęsia rekonstrukcijos. Visuomenė važinėja kaimynines valstybes, tą pačią Lenkiją lanko ir mato, kaip ten dirbama kelių infrastruktūroje ir palyginus vieną kitą ruožą Lietuvoje – nesulyginami dalykai.
Be abejo, norisi, kad aiškumo atsirastų daugiau ir kaip dažnai būna su akcizo už degalus proporcija, kiek yra išnaudojama ir kiek iš tikrųjų atgula į mūsų kelių gerinimą. Blogėjanti kelių būklė tiesiogiai sąlygoja, kad atsiranda avaringi ruožai, ypatingai sudėtingesnėmis eismo, meteorologinėmis sąlygomis.
Gerai, kad visuomenė bado į tai pirštu ir atkreipia dėmesį, akcentuoja. Manau ir pati institucija dar kartą atsargiau ir kruopščiau žiūrės, kur diegti vienokias arba kitokias priemones. Visiems reikia pasimokyti ir padėkoti už pastangas“, – tikina V.Žuraulis.
Nors LAKD atstovai tikina, kad Lietuvoje yra didesnis avaringumas negu kitose Europos šalyse ir dėl to reikia plėsti greičio matuoklių tinklą. Kitos šalys turi ir gerokai didesnę teritoriją negu Lietuva, tačiau vairuotojai stebisi, jog greičio matuoklių tankumas taip pat stipriai skiriasi. Tai patvirtina ir VILNIUS TECH profesorius.
„Kartais mes džiaugiamės arba esame linkę ir pasirodyti Europos kontekste, kai kuriais avaringumo rodikliais juos lenkdami arba gerindami, o iš tiesų situacija yra geriausiu atveju gana vidutinė. Tinkle išdėstant greičio matuoklius atsižvelgiama į vidutinį, metinį, paros eismo intensyvumą ir tai yra vienas iš kriterijų, kaip yra parenkamos vidutinio greičio matavimo sistemos.
Pasiskirstymas mūsų infrastruktūroje, paskutiniai keletą metų buvo tie, kada tų priemonių labai sparčiai atsirado ir matome, kad jų didės ir , lyginant su kai kuriomis valstybėmis, tikrai yra didelis kontrastas“, – sako V.Žuraulis.
Pašnekovo teigimu, reiktų ieškoti ir neužmiršti ilgalaikių sprendimų, kurie padėtų sumažinti avaringumo statistiką ne vieniems, o bent keletui metų.
„Norisi, kad nebūtų, užstrigta ties viena priemone, o kitos, kurios yra labiau tvarios arba ilgalaikės – apleistos. Greitai įgyvendinamos priemonės, kurios yra dažniausiai yra pigesnės, jos ir tarnauja vieną sezoną, galbūt du.
Pasikeičia eismo dalyvių elgsena, jie prisitaiko ir vėl avaringumas išlenda. Kitas dalykas – ilgalaikės priemonės, kurios, be abejo, yra brangesnės, kurios reikalauja išsamesnio viso ruožo tyrimo ne tik keleto šimtų metrų ar kilometro, bet viso ruožą.
Reikia įvertinti ir taikyti tiek pažeidžiamų eismo dalyvių – pėsčiųjų ir dviratininkų, elgsenos modelius ir infrastruktūros pakeitimus, o tai reikalauja pajėgumų, išteklių ir tai turi būti įvertinta“, – rekomenduoja atkreipti dėmesį V.Žuraulis.
Vis dėlto, „Reidas TV“ įkūrėjui sprendimas pastatyti dar daugiau greičio matuoklių atrodo kaip būdas surinkti kuo daugiau pinigų į biudžetą, nes nepelninga įranga būna išmontuojama, o kai kuriuose ruožuose avarijos įvyksta ne dėl greičio.
„Man greičio matuoklis – valdžios ir piliečių santykio simbolis. Bus ir nepatenkintų, bus ir laimingų dėl jų egzistavimo. Reiškia, kad kuo daugiau matuoklių, tuo daugiau šūvių už greitį ar kitus pažeidimus, tuo daugiau pinigų į biudžetą.
Susidaro toks vaizdas, kad matuoklių tiek daug, kad jie yra visur, kur reikia ir kur nereikia. Kadaise buvo įrengtas greičio matuoklis kelyje Dauparai – Gargždai. Taip, ten būdavo avarijų, bet jis buvo išmontuotas, nes per metus užfiksavo vieną pažeidėją ir tas pats buvo policijos ekipažas, skubėjęs į iškvietimą. Sako, kad ten baigėsi avarijos. Gerai, palikite matuoklį, tegul drausmina, jeigu taip, bet jis nenešė pelno.
Kitas pavyzdys – naujausias matuoklis leidžiantis nuo Šeškinės kalno Vilniuje, ten esi fotografuojamas ne tik už greitį, bet ir už važiavimą keleivinio transporto juosta. Šioje vietoje yra du įvažiavimą į A juostą. Vienas saugesnis yra aukščiau, tačiau jeigu ten persirikiuosi, norėdamas pasukti į Paribio gatvę, būsi neteisus ir gausi baudą, o antras – staigokas posūkis į Paribio gatvę, suk kiek nori, ten matuoklis nepasiekia, bet jis yra toks ekstremalesnis, nes yra staigesnis.
Jis nėra saugesnis, ypač, kai viskas vyksta automobilių sraute nuo kalno, o dar paspirtukai ir dviračiai atlekia nuo to paties kalno. Yra giriamasi, kad per dvi liepos savaites ten pašauta virš 500 pažeidėjų.
Mažiausia bauda – 30 eurų, jeigu turi „nuolaidų kortelę“, ta prasme, kad nesi pastovus matuoklių klientas, o vėliau ji kyla nuo 90 iki 100 eurų. Todėl žmonės ir bamba, kad matuoklis yra pasipinigavimo šaltinis.
Yra vietų, kur greičio matuokliai neturi įtakos, pavyzdžiui, sektorinis greičio matuoklis kelyje Panevėžys – Aristava – Sitkūnai. Ten baisios avarijos įvyksta ne dėl greičio, o todėl, kad prasideda lenkimas tų, kurie važiuoja pagal taisykles. Absurdas. Tada – priešprieša ir avarija, toks vairavimo stilius formuojasi“, – pastebi G.Vaičekauskas.
Pašnekovas nesutinka, kad baudos padės išauklėti vairuotojus ir linki jiems vairuoti taip, kad kelyje nereikėtų bijoti nei pareigūnų, nei greičio matuoklių.
„Greičio matuoklių entuziastai kalba, kad tai prevencinė priemonė prieš avarijos ir žūtys keliuose, bet tai paaiškės tik po keturių metų to matuoklio darbo. Kokia matuoklių buvimo prevencija magistralėje gali vykti, kai ten įvyksta visai kitokio pobūdžio avarijos.
Joks matuoklis neįveiks telefono maigymo, chuliganiško vairavimo, užmigimo prie vairo, girtuoklysčių ar nuovargio. Aš turiu du pasiūlymus. Pirmas – jog greičio matuoklių, tiek, kiek yra, tiek užtenka, o visuomenė tegu pratinasi prie dabar esamų.
Antras – vairuoti taip, kad jie nebijotų nei pareigūno, nei dėžės ant kuolo. Ne baudomis reikia auklėti visuomenę“, – siūlo G.Vaičekauskas.
