Kaunietis Audrius Jukna šiuo metu dirba Kauno sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat užsiima šunų dresūra, tačiau yra užkietėjęs motociklų aistruolis, daugiau kaip 20 metų priklauso baikerių klubui. Šiame klube narių nedaug, nes retas kandidatas atitinka jo vertybes. Nepakanka turėti motociklo ir dėvėti odinės striukės – baikeriai užsiima ir socialine veikla.
Baikerių klubas Kaune buvo įkūręs jaunimo centrą. Nors jaunimas nesirinkdavo labai gausiai, A.Jukna džiaugiasi, kad turėjo nuolatinių lankytojų būrį, kurie čia jautėsi saugiai.
Patyręs motociklininkas pasidalijo savo įžvalgomis apie jaunų motociklininkų klaidas, jų keliamą triukšmą mieste ir tai, ką svarbu žinoti vairuojant šią transporto priemonę.
– Kaip kilo idėja įkurti jaunimo centrą? Koks buvo pagrindinis tikslas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Juknos.
– Idėja kilo išgirdus faktą, kad jaunimo centro išlaikymas valstybei kainuoja pigiau nei vieno nepilnamečio nusikaltėlio kalėjime.
2016 metais Kaune veikė tik vienas jaunimo centras, supratome, kad mieste jų trūksta. Išsigryninę idėją gavome savivaldybės finansavimą, prisidėjome ir patys finansiškai.
Pagrindiniai centro lankytojai buvo nepilnamečiai iš rizikos šeimų. Nors buvome labiau orientuoti į vaikinus, lankėsi ir daug merginų. Joms veiklos parūpindavo klubo narių žmonos, draugės ar kiti savanoriai.
Pagrindinis tikslas buvo sukurti saugią jaunimo erdvę. Nors turėjome daug idėjų, savivaldybė buvo abejinga projektui, neliko kitos išeities, kaip veiklą nutraukti.
Tačiau šios idėjos dar nepaleidome, tiesiog laukiame palankesnio meto.
– Dirbote su jaunimu, kokią patirtį išsinešėte?
– Išmokau bendrauti su įvairiu jaunimu, išmokau prisitaikyti prie kitokio mąstymo. Ėmiau suvokti, kaip reikia sutelkti žmones bendram tikslui. Buvo atvejų, kai jaunuoliai mus kai ko išmokė. Labai svarbu pasitikėti ir palaikyti jaunimą.
Pamenu, buvo penkių berniukų, kurie įsigijo vieną bendrą motociklą, grupė. Baikeriai padėjo jiems motociklą sutvarkyti, bet kai šis jau galėjo važiuoti, vaikinai dingo. Tačiau mane džiugina, kad bent trumpam jie buvo prižiūrimi suaugusiųjų, saugioje aplinkoje. Ir šiandien juos sutinku gatvėje – pasisveikiname, pasikalbame.
– Kaip pritraukdavote narių į jaunimo centrą?
– Vykdydavome akcijas mokyklose. Atvažiuodavome motociklais, pakalbindavome jaunuolius, padalindavome skrajučių. Įdomiausia, kad užsukdavo tikrai daug mergaičių.
Buvo įdomus nutikimas, kai sugalvojome tiesiog pravažiuoti per miestą ir pakalbinti jaunuolius. Vienos sutiktos grupės paauglių pirmas klausimas buvo „Ar jūsų centre yra „Wi-fi“?“ Tuo metu dar nebuvo taip laisvai prieinamas internetas, o ir pas mus jo nebuvo. Tada pagalvojome – galbūt nuo interneto reikėjo pradėti.
– Aiškindavote jaunuoliams, kaip saugiai važiuoti motociklu?
– Visada stengiausi paaiškinti, kad motociklas yra didesnės rizikos transporto priemonė, nes motociklų avarijos dažnu atveju yra skaudesnės nei automobilių. Akcentuodavau, kad reikia pasirinkti tinkamą aprangą, saugų greitį. O svarbiausia – niekada nevažiuoti be šalmo.
– Įsibėgėjus vasarai Kauno gatvėse matoma vis daugiau motociklininkų. Kaip jūs, baikeris, vertinate jų keliamą triukšmą naktimis?
– Man atrodo, jog žmonės tiesiog nesupranta, kad gyvena ne vieni, ir kitaip nebus. Pastebiu, kad yra motociklų, kurie tikrai neįprastai garsiai važiuoja, tačiau tuo turėtų rūpintis ne kaimynai ar motociklininkų bendruomenė. Tai policijos ir techninės apžiūros centrų darbuotojų darbas.
Manau, jog žmonės pamiršta, kad motociklininkai yra lygiai tokie patys eismo dalyviai kaip ir pėstieji ar automobilių vairuotojai.
– Ar stengiatės labiau suprasti ir pateisinti jaunus motociklininkus, ar atvirkščiai – norite juos auklėti?
– Nesu linkęs auklėti ir skųsti jaunų motociklininkų, manau, kad tai yra jų pačių pasirinkimas. Tačiau nemanau, kad jie teisingai elgiasi, jei važiuoja netvarkinga transporto priemone, kuri skleidžia didelį garsą ar kelia pavojų sau ir aplinkiniams.
Atsimenu ir save jaunystėje, važinėjau turbūt panašiai. Todėl manau, kad bėgant laikui motociklininkai išauga ir supranta, kaip tinkamai naudotis šia transporto priemone.
– Kokios yra šių dienų jaunų motociklininkų elgesio tendencijos, pomėgiai?
– Pastebėjau, kad tendencijos nuo mano jaunystės laikų nelabai pasikeitė. Jaunuoliai pradeda vairuoti sportinius motociklus, tada pereina prie miesto motociklų, o galiausiai atsiranda ir kelioniniai, turistiniai motociklai.
– Esate greitosios medicinos pagalbos darbuotojas. Ar susiduriate su motociklininkais kelyje?
– Beveik kiekvieną savaitę dirbu motociklininkų renginiuose. Tokiuose renginiuose būna įvairių traumų – lūžių, stiprių sumušimų. Įprastame kelyje man retai pasitaiko didelių motociklininkų sužeidimų. Yra tekę sutvarstyti ranką, pirštą, dezinfekuoti nubrozdinimus.
– Kai važiuojate gatve su švyturėliais, ar pastebite automobilių vairuotojų ir motociklininkų elgesio skirtumų?
– Prieš 10 metų buvo sunkiau važiuoti greitąja per miestą. Šiuo metu vairuotojai atrodo tolerantiškesni ir nėra skirtumo, ar tai motociklo vairuotojas, ar automobilio.
– Kokios dažniausios motociklininkų nelaimių priežastys?
– Gamtos sąlygos daro didelę įtaką, pavyzdžiui, motociklininkas nepasirenka tinkamo greičio važiuodamas šlapiu keliu.
Taip pat nešvarus asfaltas daro įtaką. Pasitaiko akmenukas, ir motociklas netenka pusiausvyros. Nelaimių sukelia ir neatsargūs automobilių vairuotojai, nepastebintys motociklininkų. Turiu ir tarp artimų žmonių tragiškų nelaimių.
Bet svarbiausia neprarasti sveiko proto, kai sėdi prie motociklo vairo.
