Savivaldybė Subačiaus gatvėje šeimininkauja, kaip jai patinka. Nesvarbu, kad ši gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną bei Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinę vietovės zoną.
Užlieti asfaltu Subačiaus gatvės atkarpą nuo Žiupronių iki Maironio gatvės valdžia ketino praėjusiais metais, tačiau dėl kitų dalykų susiriejo su projektavimo darbus atlikusia įmone „Eksploit“, ją įrašė į juoduosius sąrašus, ir užmačios liko neįgyvendintos.
Dabar – dar keistesnė situacija. Kai prie „Misionierių sodų“ kvartalo Subačiaus gatvėje freza nugremžė asfaltą ir išlindo akmenys, savivaldybė pareiškė, jog gatvės rekonstrukciją atlieka kvartalo statytojas, todėl ne valdžios reikalas, kad frezos peiliai nugremžė akmenis ir juos sugadino.
Paskubinti darbų nepavyks
Kai nuskutus freza asfaltą išlindo akmenys ir tai nepraslydo pro akis vilniečiams, savivaldybės valdininkai nėrė į krūmus. Panašu, kad akmenys bus užlieti naujo asfalto sluoksniu, kaip tai prieš trejus metus nutiko Totorių gatvėje. Tik gal ne taip greitai.
Savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vedėjas Virginijus Pauža pripažino, kad situaciją žino. Visą atsakomybę valdininkas suvertė „Misionierių sodų“ kvartalo statytojui, pareikšdamas, kad Subačiaus gatvės dangą toje vietoje jis atnaujina savo lėšomis.
O toliau – pažįstama dainelė. Savivaldybę apėmęs gatvių siaurinimo vajus, tą patį ketino padaryti ir Subačiaus gatvės atnaujinamoje atkarpoje, tik va, paveldosaugininkai neleido.
„Šiuo metu vyksta diskusijos, kaip kuo greičiau būtų galima šiek tiek susiaurinti važiuojamąją dalį, tačiau norint ką nors keisti reikia projekto ir būtinai paveldosaugininkų suderinimo, o tai tikrai ilgai užtruktų“, – paaiškino V.Pauža. Apie grindinio išsaugojimą – nė žodžio.
Svarbiau kuo greičiau paplatinti šaligatvius, o Kultūros paveldo departamentas (KPD) niekur neskuba, kol kas savo nuomonės nepareiškė. „Todėl sunku būtų ką nors daugiau pakomentuoti“, – tikino V.Pauža.
Nutraukė visas procedūras
Dabar galima sakyti, kad laimė, jog savivaldybė dėl daugybės pažeidimų rekonstruojant Vilniaus licėjų nutraukė sutartį su bendrove „Eksploit“ ir įrašė ją į juoduosius sąrašus.
Mat kitos Subačiaus gatvės atkarpos nuo Žiupronių iki Maironio gatvės rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus rengė ši įmonė.
Praėjusią vasarą šių projektinių pasiūlymų viešinimas buvo nutrauktas, o juose įrašyta, kad toje Subačiaus gatvės atkarpoje akmens grindinio galbūt išvis nėra, nors čia pat pateikiama 1962 metų nuotrauka, kur tas grindinys užfiksuotas.
Šaligatviai vėl platesni
Kad tie projektiniai pasiūlymai buvo tik naivuoliams nuraminti, aiškėjo vartant dokumentą.
„Projekto sprendiniai nesusiję su reikšmingais teritorijos vizualinių savybių pakeitimais bei neigiama vizualine įtaka artimiausioje aplinkoje esantiems kraštovaizdžio elementams ir esantiems kultūros paveldo objektams“, – tikinama projektiniuose pasiūlymuose.
Bet kitoje vietoje užsimenama, kad prie įėjimo į Misionierių bažnyčią bus išplatintas šaligatvis.
Dabar šioje vietoje šaligatvio plotis – 2 metrai, po išplatinimo plotis buvo numatytas daugiau nei 5 metrai.
Ar tai nebus neigiama vizualinė įtaka prie bažnyčios didžiulį plotą išklojus pilkomis šaligatvio trinkelėmis?
Rekonstruojant šią Subačiaus gatvės atkarpą, kur asfaltbetonio danga buvo 10,5 metro pločio, ją ketinta siaurinti iki 7 metrų.
Taip nutiko ir Totorių gatvėje, kurioje šaligatviai paplatinti važiuojamosios dalies sąskaita.
Kalbama, kad taip daryti nurodęs meras Remigijus Šimašius.
Misionieriams svarbi vieta
Toliau projektiniuose pasiūlymuose užsimenama, kad rekonstruojama Subačiaus gatvės atkarpa nuo seno ypatinga misionierių vienuolijai.
Misionieriai atvyko į Lietuvą 1686 metais pakviesti Vilniaus vyskupo Aleksandro Katavičiaus. Jau po metų, 1687-aisiais, misionierių vienuoliai įsikūrė Subačiaus priemiestyje.
Tais pačiais metais Vilniaus vaivados žmona Kotryna Radvilienė dovanojo misionieriams Sanguškų rūmus arba mūrinį namą ir sklypą. Sklypas su namais, sodais ir tvenkiniais buvo nuo Subačiaus gatvės beveik iki Vilnios.
Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu.
Bet po to, kai 1838–1844 metais buvo uždarytas vienuolynas ir bažnyčia, misionierių sodai sunyko.
Pasirinko lengvesnį būdą
2018 metų vasarą remontuodama Totorių gatvę savivaldybė elgėsi dar įžūliau.
Šioje gatvėje po asfaltu, kurio buvo tik lopai, likęs akmens grindinys – vienas seniausių Vilniuje.
Asfaltą nuskutus freza grindinį buvo galima atkurti, bet savivaldybė pasirinko lengvesnį ir greitesnį būdą – paveldą, kurį saugo Vakarų Europos miestai, pakišti po dar vienu asfalto sluoksniu.
Grindinys būtų ne tik pagerinęs Senamiesčio vaizdą, bet ir sumažinęs automobilių greitį. Todėl Totorių gatvė būtų tapusi saugesnė ir jaukesnė pėstiesiems, dviratininkams – tai kaip tikslą ši valdžia deklaruoja nuolat.
Negana to, Totorių gatvę užliedama asfaltu savivaldybė pademonstravo, kad visai nepaiso Senamiesčio apsaugos reglamento.
Jai nė motais buvo ir ankstesnės kadencijos tarybos patvirtintos Senamiesčio tvarkybos rekomendacijos, kuriose aiškiai parašyta, kad asfalto danga šioje miesto teritorijoje nerekomenduojama ir ją siūloma pamažu šalinti.
Ten pat nurodoma, kad išlikę akmens riedulių, klinkerio, bazalto, granito tašelių grindiniai ir dangos yra saugomi.
Totorių gatvė yra griežtai saugomoje zonoje, įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau savivaldybė nė nepamėgino darbų suderinti su Kultūros paveldo departamentu (KPD).
Kritikai – tai stabdžiai
Į diskusiją apie Totorių gatvės atnaujinimą buvo įsitraukęs ir R.Šimašius. Tik jam sovietinė ši Senamiesčio gatvė atrodė iki šiol. O po remonto ji, mero nuomone, tokia nebėra.
Nenuostabu, kad tai jo sumanymas Totorių gatvėje pakloti daugiau pilkų trinkelių. Tai toks vadavimasis iš sovietmečio.
Tačiau meras buvo nepalenkiamas. „Iš ko Vilniaus centre atskirsi sovietizmą? Dažniausiai iš per siaurų ir nepagarbių pėstiesiems šaligatvių ir gatvių, kurių pločio negali paaiškinti niekas“, – rašė jis socialiniame tinkle.
Jo žodžiais, kai pradedi padėtį taisyti ir platinti šaligatvį, pasipila stabdžių, biurokratų ir tariamų išminčių aimanos.
Buvo tarp keturių pirmųjų
Tik XV amžiaus pradžioje medinius grindinius imta keisti akmeniniais, bet tokių gatvių buvo mažai.
XIX amžiaus pradžioje lauko akmenimis buvo išgrįstos tik keturios gatvės – Totorių, Odminių, Polocko ir dalis Šnipiškių gatvės.
Kad geležimi kaustyti ratai ir arklių pasagos nekeltų triukšmo, ant lauko akmenų grindinio kartais būdavo paskleidžiama šiaudų.
Tik 1914 metais iš Ukrainos atvežtos juodos bazalto trinkelės. Jomis buvo išklota dabartinė J.Basanavičiaus gatvė, Gedimino prospektas ir kai kurios aplinkinės gatvės, tarp jų ir Šventaragio.
Kreipėsi net kelis kartus
Dėl Totorių gatvės remonto KPD Vilniaus skyriui į savivaldybės administraciją ir darbus atliekančią įmonę „Grinda“ teko kreiptis net kelis kartus.
Pagaliau paveldosaugininkų kantrybė trūko – jie savivaldybės atstovams už pažeidimus surašė protokolą.
Mat Totorių gatvė patenka į kultūros paveldo objektų teritoriją.
Labiausiai paveldo sargus papiktino numatytas Totorių gatvės šaligatvių platinimas.
