– Gabrieliau, prieš kelerius metus nukentėjote nuo automobilių vagių, kurie porą kartų išpjovė jūsų mašinos katalizatorių. Apie šiuos vagių darbelius skelbėte ir viešai. Ar pavyko sugauti ilgapirščius?
– Tos atakos turbūt nebuvo nukreiptos būtent į mane. Kažkuriuo metu buvo sulaikyta vagių gauja, kuri vogdavo katalizatorius. Ją sulaikius daugiau negirdėjau atvejų, kad kas nors masiškai išpjautų katalizatorius.
Nesikreipiau į policiją. Taupydamas savo laiką pats išsprendžiau problemą dar prieš šios gaujos sulaikymą – investavau į papildomą automobilio apsaugą. Dabar nebeįmanoma atlikti to veiksmo, kuris buvo padarytas dukart.
– Ką dabar vairuojate?
– „Toyota Land Cruiser“. Esu turėjęs daug įvairių automobilių, bet visuomet svajojau apie visureigį. Pagal mano gyvenimo būdą tai tinkamiausia mašina, nes mėgstu būti gamtoje arba tenka įveikti sunkiau išvažiuojamas vietoves.
Kadangi niekada negalėjau sau leisti turėtivisureigio, vienas draugas mane paprotino, kad egzistuoja toks dalykas kaip išperkamoji nuoma. Pasinaudojęs tuo įsigijau pirmąjį visureigį, o dabar kas kelerius metus vis pasikeičiu į šiek tiek naujesnį.
– Atrodytų, reperiams derėtų vairuoti juodą „Mercedes-Benz“ arba BMW.
– Mano repas visada buvo iš vidaus į vidų, o ne į išorę. Kuo labiau žmonės orientuojasi į daiktus, tuo tuštesni jie viduje. Nenoriu pasirodyti, kad giriuosi, bet valingai stengiuosi dirbti su vidiniais, o ne išoriniais dalykais. Nors, turiu prisipažinti, mano automobilis iš tikrųjų juodas, taigi pagal repo standartus galėtų atitikti šį įvaizdį.
– Esate šaulys, išbandėte ir karinę techniką. Ką vairuoti smagiau – lengvąjį automobilį ar sunkiasvorę, galingą techniką?
– Tai labai skirtingos transporto priemonės ir jų paskirtis taip pat visiškai skirtinga. Tai būtų tas pat, jei palygintume dviratį su motociklu. Karinė technika skirta karui, ji neturi būti greita, bet turi turėti gerą pravažumą, jėgos, gebėjimą pervežti arba pertempti kitą techniką ar daiktus.
Daug karinės technikos nesu vairavęs, būtų įdomu pavairuoti tanką, bet kol kas juos turi tik mūsų sąjungininkai. Rimčiausias transportas, kurį vairavau, buvo sunkvežimis „Unimog“ ir šarvuotis M113. Tai buvo labiau egzotika, susipažinimas su šia technika ir pasivažinėjimas nei mano kasdienė tarnyba.
– Kiek turite bendra su technika, automobilių remontu? Pats tvarkote savo automobilius ar sukate į servisą?
– Jaunystėje garaže praleidau daug laiko. Esu perrinkęs ir senelio „Žiguli“. Tuomet beveik neturėjau pinigų mokėti kitiems, tad pats pasidariau kapitalinį variklio remontą. Eidavau pas meistrą, kuris man pasakodavo, ką reikia daryti.
Gerai, kad jis dirbo tame pačiame garažų masyve, tad ir bėgiodavau nuo garažo iki garažo klausdamas, kur ir kaip ką nors pasukti, atleisti, pakeisti. Taip ir susiremontavau tą variklį, o mašina puikiai važiavo, kol ją nusprendžiau parduoti.
– Kiek ir kokių automobilių esate turėjęs?
– Nesu tas, kuris dažnai keičia automobilius, be to, niekada neužsiėmiau automobilių verslu. Per visą savo gyvenimą esu turėjęs gal iki 10 automobilių.
Automobilius renkuosi pagal gyvenimo tarpsnį. Pirmas būna toks, kokį gali sau leisti įsigyti, nors, kaip minėjau, pirmą automobilį man padovanojo senelis, kai nebegalėjo vairuoti dėl amžiaus ir sveikatos. Juo važiuodavau ir į mokyklą.
Vėliau įsigijau „Ford Escort“ – pirmą užsieninį automobilį. Dabar, pagalvojus apie jo patogumus, tai kelia šypseną. Bet po „Žiguli“ jis man atrodė dieviškas automobilis, negalėjau juo atsidžiaugti.
Po jo turėjau BMW 323 – vadinamąjį ryklį. Ta senovinė mašina buvo labai graži. Esu turėjęs ir „Ford Fiesta“, dar vėliau – „Honda Prelude“, gal net keletą jų, nes jaunystėje tokios sportinio tipo, raudonos spalvos mašinos buvo labai populiarios.
Skirtingais gyvenimo tarpsniais renkiesi automobilius pagal tai, koks tuo metu esi. O dabar kurį laiką važinėju „Toyota Land Cruiser“.
– Esate turėjęs ir motociklų. Ar dar juos vairuojate?
– Paskutinį turėtą motociklą pardaviau 2007 metais, tad kartkartėmis pavairuoju išsinuomotą. Turiu tradiciją Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją važinėti po Vilnių apsirengęs kostiumu „Kapitonas Lietuva“. Noriu, kad šventinės nuotaikos būtų daugiau.
Dabar svarstau, kaip galėčiau užsidirbti pinigų motociklui įsigyti ir padaryti jį kaip superherojaus. Darbo nebijau, todėl noriu padaryti išskirtinį motociklą ir juo važinėti.
– Turite paauglį sūnų. Ar jau mokote jį vairuoti?
– Mes su juo sutarėme, kad tai yra šių metų planas, bet dar nepradėjome mokytis. Jam – 16 metų, aš niekada nieko nenoriu piršti jėga ir tikiu, kad geresnių rezultatų pasiekiama, kai žmogus pats ko nors nori.
Daug metų siūliau pabandyti vairuoti, bet nenorėjo, nebuvo įdomu, o dabar neseniai vėl pasikalbėjome ir jau nori pasimokyti. Tiesa, mano automobilis yra su automatine pavarų dėže, o jis norėtų išmokti su mechanine, todėl ieškosime tokio automobilio.
Aš pats motociklininko pažymėjimą įgijau būdamas 14 metų, kai Vilniuje buvo surengtas neįtikėtinas eksperimentas. Tai nutiko prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę.
Tuo metu sostinėje buvo labai daug jaunų motociklininkų, kurie neturėjo pažymėjimo. Mums netgi nebuvo tiek metų, kad būtų galima laikyti egzaminus. Tais laikais bėgti nuo milicijos taip pat buvo nuotykis ir tai vykdavo taip dažnai, kaip ir muštynės tarp skirtingų rajonų.
Ir tada pareigūnai, mano akimis žvelgiant, pirmą kartą padarė teisingą žingsnį – susikvietė mus visus ir leido, nesvarbu, kiek buvo metų, vieną kartą eksternu bandyti išsilaikyti egzaminus motociklininko pažymėjimui gauti.
Surengė vienos dienos kursą, o mes namuose ruošėmės teorijos egzaminui. Taip 14-metis įgijau motociklininko pažymėjimą, o 16 metų panašiu principu išsilaikiau egzaminus automobilio vairuotojo pažymėjimui gauti. Dėl to į mokyklą jau galėjau važinėti automobiliu.
– Kokias pamokas norėtumėte įdiegti savo sūnui ir koks pats esate vairuotojas?
– Esu visoks vairuotojas, kartais gaunu baudų už greičio viršijimą. Tikrai nevairuoju chuliganiškai, bet užsigalvoju, nepastebiu, kad važiuoju greičiau. Nemeluosiu – pastarąjį kartą greičio matuoklis nufotografavo, kai važiavau į budėjimą ligoninėje. Truputį vėlavau, skubėjau išleisti kolegas.
Tai nėra pasiteisinimas, tiesiog nepastebėjau, kaip viršijau greitį, ir buvau nufotografuotas, nors bauda dar neatkeliavo.
Mane labiausiai erzina tie, kurie važiuoja per lėtai, arba tie, kurie sukdami į kiemą iš pagrindinės gatvės sustoja ir lėtai ropščiasi į stovėjimo aikštelę.
Tuo metu iš paskos važiuojanti automobilių kolona priversta laukti. Tai mane erzina, bet nieko nedarau, nešūkauju ir nerodau gestų, kantriai laukiu.
– Ką visuomet turite savo automobilyje?
– Rimtą vaistinėlę – ne automobilinę, o visą kuprinę, kurią naudoju karyboje, jei būna pratybos. Nepriklausau medikų būriui, bet sau esu pasidaręs rimtą vaistinėlę, kurioje yra viskas – nuo pirmosios pagalbos priemonių iki vaistų.
Kaip ir kiekvienas su karyba susijęs žmogus, turiu peilį. Juk prireikia ką nors atsukti, atlenkti, kartais net lipniosios juostos reikia atsipjauti.
Taip pat mėgstu, kad automobilyje visuomet būtų kavos. Mėgstu gerti šaltą kavą, todėl dažnai vakarais užsukęs į degalinę įsipilu kavos ir palieku automobilyje. Rytą turiu dvigubą malonumą – galimybę išgerti šaltos kavos ir automobilio salonas gardžiai kvepia kava.
