– Džiugai, ar per atostogas leidžiatės į keliones automobiliu?
– Lietuvoje mašina man svarbi kaip priemonė nuvažiuoti iš vieno taško į kitą. Tikrai nesvaigstu iš laimės vairuodamas, bet jeigu reikia – važiuoju.
Užsienyje keliauti automobiliu labiau mėgstu. Tai suteikia laisvės, gali daugiau pamatyti ir nesi prie nieko pririštas. Ne kartą esu vairavęs priešingos krypties eisme Afrikoje, Kipre, Indonezijoje.
– Iki šiol vairavote tik japoniškus automobilius. Esate jų gerbėjas?
– Tai turbūt labiau atsitiktinumas. Pirma mano mašina buvo „Mitsubishi Lancer“. Senais laikais, kai ją pirkau, buvo prieinama kaina, gal ir kelios kitos priežastys lėmė pasirinkimą.
Vėliau vairavau „Subaru“, tik keitėsi modeliai. Turėjau „Subaru Impreza“ – labai patiko, bet buvo kiek per žemas. Po jo įsigijau 2005-ųjų „Subaru Outback“, juo važinėjau devynerius metus. O dabar turiu naują „Subaru Outback“, jį lizingu nusipirkau prieš pusmetį. Iš lengvųjų automobilių, taip pat ir SUV, jis gal vienas aukščiausių.
Bet nėra taip, kad garbinčiau kurią nors vieną automobilių markę. Viskas priklauso nuo poreikių. Man labai svarbus praktiškumas ir nemėgstu dažnai keisti mašinų. Kai gyvenome užmiestyje, kur keliai valomi retai, reikėjo aukštesnio automobilio. Dabar irgi gyvename prie miško, tad paprasto automobilio taip pat neužtenka.
Kai pardaviau anksčiau turėtą „Subaru Outback“, išbandžiau ir kitas mašinas, pavyzdžiui, „Volkswagen Tiguan“. Bet velnias slypi detalėse: pamačiau, kad greičio kontrolė ir garso reguliavimas yra kitoje pusėje nei „Subaru“, ir supratau, kad teks arba kankintis, arba priprasti.
Bet paskui pagalvojau: kam reikia, jei to gali nesimokyti? Taigi pasirinkau tą patį, jau pažįstamą automobilį.
– Kiek automobilių yra jūsų šeimoje?
– Du – žmona taip pat turi „Subaru“, tik mažesnį. Ir tėvai turėjo „Subaru Forester“, nes dažnai važinėdavo į sodybą, tad tame automobilių salone mane jau visi pažįsta.
– Ar jums svarbu, kad automobilyje būtų kuo daugiau technologinių sprendimų?
– Ne visos naujovės yra blogos. Pavyzdžiui, patinka važiavimo juostos palaikymo, „EyeSight“, savaiminio stabdymo prieš kliūtį sistemos.
Vis dėlto automobilis man nėra prabangos ar įvaizdžio dalykas. Jei taip būtų, galbūt turėčiau kokį „Chevrolet Suburban“, „Hummer“ ar „Jeep Wrangler“. Tačiau aš labai vertinu kainos ir kokybės santykį, visuomet renkuosi man optimalų variantą.
Net jei ir turėčiau daug pinigų, rasčiau kur kitur juos išleisti, tikrai nepirkčiau prabangaus „Porsche“ ar „Bentley“.
Beje, vairuoju automobilius tik su automatine pavarų dėže – nemėgstu ir nemoku su mechanine. Netgi neturiu teisės vairuoti tokio, nes laikydamas egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti tai dariau automobiliu su automatine dėže. Dar tada svarsčiau: kam man mokytis vairuoti su mechanine pavarų dėže, jei gyvenime nesiruošiu tokio pirkti?
Jei filmavimuose pasitaikydavo vairuoti su mechanine pavarų dėže, būdavo problemų. Nors galiu pavažiuoti pirma pavara, geriau nereikia.
– Ar jums yra nutikę įsimintinų įvykių kelyje?
– Kartą prieš Naujuosius metus naktį važiavau pro Trakus į Vilnių. Lijo, šalo, buvo prisnigę.
Tuo metu buvau nusistatęs 90 km per val. greičio kontrolę. Navigacija parodė staigesnį posūkį, todėl nutariau sumažinti greitį.
Kai paliečiau stabdį, supratau, kad asfaltas jau apsitraukęs ledu ir mašina pradėjo slysti. Galiausiai automobiliu peršokau šalikelės griovį, priekiniu buferiu išardamas žolę su žemėmis. Sustojau arimuose, išlipau apžiūrėti automobilio, bet baisių sugadinimų nebuvo. Nutariau važiuoti namo.
Tačiau dėl greičio tą griovį peršokau, o grįžti atgal nepavyko – kad ir kaip važiuočiau, buferis rėmėsi į šlaitą, ir viskas. Tuomet už kelių šimtų metrų pamačiau autobusų stotelę ir tais laukais, arimais iki jos nuvažiavau. Galų gale išsikapsčiau į kelią ir grįžau namo.
Sakoma, kad vienintelis skirtumas tarp „Subaru“ ir kitų automobilių tas, jog nuo kelio gali nuslysti bet kokia mašina, tačiau atgal į kelią išvažiuosi tik „Subaru“.
– Koks esate vairuotojas?
– Stengiuosi būti ramus, bet kartais neišlaiko nervai. Mes nemažai keliavome po Ameriką, ten pasivažinėjus mėnesį kažkaip išnyksta stresas.
Tuomet grįžęs į Lietuvą dar kurį laiką gali naudotis ta energija, kol vėl visi pradeda užknisti.
Negalėčiau pasakyti, kad Amerikoje vien pavyzdinis vairavimas, bet jie laikosi taisyklių ir dėl to ten važiuoti labai paprasta. Pavyzdžiui, jei yra koks nors kelio susiaurėjimas ir iš trijų eismo juostų lieka viena, į ją visi įsilieja labai tvarkingai.
Niekam net į galvą nešautų mintis važiuoti avarine eismo juosta, kad būtų gudresnis už kitus. Jei kas nors pabandytų taip elgtis, amerikiečiai greitai praneštų, nufilmuotų ir pažeidėjas būtų nubaustas. Taip ilgam praeitų noras nesilaikyti taisyklių, todėl visi sąžiningai laukia bendroje eilėje.
Be to, dykumose stovi ženklai, kad greitis matuojamas iš palydovo. Net nežinai, kur ir kada fiksuos tavo automobilio greitį, todėl geriau jo neviršyti.
Įsiminė ir tai, kad susitikę amerikiečiai net nekalba apie vairavimą: kad kas nors užlindo, užkirto, aplenkė ar blogai pasistatė automobilį. Ta tema net nėra ką šnekėti ir žmonės turi daugiau laiko pakalbėti apie prasmingesnius dalykus.
– O lietuviai daug ir dažnai kalba apie eismą, pažeidėjus, trikojus...
– Vairavimo kultūra Lietuvoje po truputį gerėja, pastebiu logiškesnių eismo sprendimų. Pavyzdžiui, daug kas peikia Vilniaus žiedų perbraižymą, o man atrodo, kad naujoji tvarka yra ideali, nes dabar tikrai aišku, kaip važiuoti.
Labiausiai nauja žiedų tvarka piktinasi tie, kurie nesilaikė Kelių eismo taisyklių (KET), rikiuodavosi į žiedą iš pirmosios eilės, nors to nebūdavo galima daryti. Jie apsimesdavo gudresni, teisesni ir geresni už kitus.
Lietuvoje dar nemažai vairuotojų linkę pažeisti KET ir reikia priversti juos elgtis tvarkingai. Prisipažinsiu, esu porą kartų sumokėjęs baudą už greičio viršijimą, bet tikrai stengiuosi laikytis KET ir, manau, jei visi laikytųsi, visiems būtų geriau.
Niekada nesupratau žmonių, kurie reikalauja apie trikojus greičio matuoklius informuoti specialiais ženklais. Mane stebina argumentai, neva trikojai sukelia stresą, – neviršyk greičio ir nesukels.
Tai yra idiotizmas iki absurdo. Pamato greičio matuoklį ir kala per stabdžius. Tai ko stabdyti? Važiuok leistinu greičiu ir nereikės tokio ekstremalaus stabdymo.
– Kodėl lietuviai taip elgiasi? Gal vairavimo mokyklos blogai paruošia saugiam eismui, o galbūt reikia ne vienų metų, kad prilygtume Vakarų europiečiams?
– Manau, kad tai – sovietinis paveldas. Toks dar daugelio mąstymas. Kai keisis kartos, ateis ir europietiškas, amerikietiškas vairavimo modelis.
Tas sovietinis įprotis užlįsti, užkišti, apgauti kitą, sutrumpinti kelią, nukirsti kampą vis dar gajus.
Juk senais laikais mažai kas laikydavosi taisyklių, daugelis net diržą prisisegdavo tiktai pamatę pareigūnus – kad nenubaustų, tačiau ne dėl to, kad būtų saugiau.
