„Žmona Inga sako, kad man jau metas keisti automobilį arba vairuoti jos. Bet kam? Turiu puikią kovinę mašiną, kuria galiu važiuoti ir į žvejybą, ir į medžioklę, ir į darbą. O su jos automobiliu į medžioklę tikrai nevažiuočiau“, – šypsosi televizijos ryklys.
– Arūnai, ar prisimenate savo pirmąjį automobilį? – „Lietuvos ryto“ žurnalas „Savaitgalis“ pasiteiravo A.Valinsko.
– Taip, tai buvo vadinamasis vienuoliktukas (VAZ-21011. – Red.). Pilkos spalvos, bet patobulintas, nes jį įsigijau iš kito televizijos laidų vedėjo, kuris dar buvo ir lenktynininkas. Tais laikais vienuoliktukas atrodė gerai. Ar juo žavėjau merginas? Ne! Jau buvau vedęs.
Puikiai pamenu, kad tą automobilį pirkau už grynuosius – tais laikais dažniausiai taip būdavo atsiskaitoma, nes žmonės nelabai ir žinojo apie banko pavedimus.
Sovietmečiu gavus paskyrą įsigyti automobilį šeimose būdavo švenčiama savaitę, vėliau su ta paskyra važiuojama į Kauną, kur būdavo skirstomi „Žiguli“. Ir kai tas automobilis fiziškai atsidurdavo namuose, šventė tęsdavosi dar savaitę.
Buvo du dalykai, kuriuos žmogus anais laikais laikė pasiturimo gyvenimo simboliu: butas ir automobilis. Mes gyvenome lūžio metu, kai automobiliai tapo preke tiems, kurie turi pinigų. Anksčiau juk galėjai turėti pinigų, bet nieko negalėjai nusipirkti.
– Sakote, kad kadaise automobilis buvo padėties visuomenėje simbolis. Ar dabar taip nebėra?
– Man labai patiko stebėti procesą, kai automobilis iš gero gyvenimo ženklo virto kasdiene vartojimo preke. Prisimenu, kaip žmonės aštuntukais suvažiuodavo į pirmąją degalinę Lazdynuose, kuri tuomet buvo svarbiausias Vilniaus „krūtų rebiatų“ susitikimo taškas. O dabar žmonėms, kuriems automobilis vis dar yra padėties visuomenėje ženklas, blogai ne su pinigais, o su galva. Automobilis – elementariausias dalykas, kurį turi.
Yra daug automobilių, į kuriuos man gražu pažiūrėti, bet niekada jų nepirkčiau, nes nenoriu.
Mėgstu praktiškus, kuriais gali saugiai nuvažiuoti iš taško A į tašką B: nesvarbu, ar į darbą, ar grybauti, ar į medžioklę. Todėl turiu visureigį, kuris labai dažnai sulaukia žmonos Ingos priekaištų. Ji sako: „Tu gi gali sau leisti nusipirkti kitokį, naujesnį, automobilį.“ Aš sakau: „Man šitas geras.“
Žmona užsiminė, kad artėja jos jubiliejus, reikėtų naujo automobilio, o aš galėčiau naudotis jos mašina. Tačiau jis man netinka – kas baltu „Lexus“ važiuoja į medžioklę?
Nesu automobilių vergas, man mašina – tiesiog transporto priemonė. Svarbiausia, kad ji būtų saugi.
– Kokios buvo jūsų pirmosios kelionės savo automobiliu?
– Koncertuodami su humoro grupe „Dviratis“ turėjome važinėti po visą Lietuvą. Apskaičiavome, kad 1989-aisiais laikas, kurį praleidome sėdėdami mašinoje dieną ir naktį, buvo du mėnesiai per metus. Taigi buvo gyvenimas ant ratų.
– Kelyje tikriausiai ne kartą ir patiems yra tekę remontuoti mašiną?
– Taip. Jau seniai esu keitęs padangą, reikėtų prisiminti, kur naujuose automobiliuose guli įrankiai, tačiau tikrai sugebėčiau. Kai su grupe važinėjome po miestus, patys ir remontuodavome.
Dėl ekonominės blokados dar ir porą bakų degalų įsimesdavome į bagažinę. Atvažiavus į koncertą drabužiai šiek tiek smirdėdavo benzinu.
– Ar prisimenate linksmų nutikimų, susijusių su automobiliais?
– Mūsų laida „Taip. Ne“ buvo bene pirmoji Lietuvoje, kurioje prizas buvo automobilis. Prisimenu, kad tuomet studijoje stovėjo šviesios spalvos „Oka“, tais laikais kainavusi 1800 dolerių.
Ir aš tuomet turėjau „Oka“, tik kitokio atspalvio, tačiau žiūrint per televizorių spalva nelabai skirdavosi. Užsukęs į degalinę dažnai sulaukdavau replikų: „Valinskai, tai jūs čia tą patį automobilį penktadieniais lošiate, o paskui juo važinėjate?“
Įdomi ir to žaidimo automobilio istorija – „Oka“ laimėjo du žmonės: berniukas ir suaugęs vyras. Tuomet turėjome „vagnorkes“ (laikinuosius pinigus. – Red.): į jas pavertus 1800 dolerių išeidavo apie milijoną „vagnorkių“. Puikiai pamenu, kaip darbe visą vakarą tą milijoną skaičiavome dalindami perpus, o žmonės, laimėję pirmąjį automobilį, tapo beveik milijonieriais.
Gerai pamenu ir kaip atlikėjui Marijonui Mikutavičiui pardaviau „Opel“ – sportinį, labai galingą. Paspaudus nuotolinį pultelį automobilis galėdavo užsivesti, pašildavo variklis. Tačiau buvo nesunku supainioti atrakinimo ir variklio paleidimo mygtukus.
Kartą M.Mikutavičius dalyvavo Nidos festivalyje, o „Opel“ stovėjo krantinėje prie jachtklubo. Marijonas kažkam padavė raktelius, kad jam atneštų kostiumą, o tas žmogus paspaudė ne tą mygtuką – „Opel“ užsivedė ir pradėjo riedėti į marias.
Gerai, kad žiūrovai tai pamatė ir subėgę laikė automobilį, kad jis neįkristų į vandenį.
– Kaip įvertintumėte automobilių dizainą ir interjerą: jums gražesni praėjusio amžiaus ar pagaminti šiais laikais?
– Automobiliai – kaip muzika. Nesvarbu, ar tai rokas, ar klasika, ar popsas – 90 proc. iš jų yra šlamštas ir tik 10 proc. verta dėmesio. Lygiai taip pat ir dėl automobilių dizaino. Nežinau, ką turėjo rūkyti „Fiat Multipla“ kūrėjai, bet tai – savotiškas ženklas. Man vis dėlto tas automobilis patinka, nes jis sukelia emociją – pamatai ir pradedi juoktis.
Kalbant apie technologijas, esu linkęs laikytis viduriuko. Man patinka ir automatinės, ir mechaninės pavarų dėžės, įvairūs technologiniai pagelbėjimai, nes gyvenimas juk eina į priekį ir negalime liepti gaminti automobilius tik su mechaninėmis pavarų dėžėmis. Juk ir kosminiai laivai tobulėja.
– Vairuojate daug metų, esate įveikęs šimtus tūkstančių kilometrų. Kas jus, kalbant apie eismą Lietuvoje, erzina labiausiai?
– Labiausiai – lakstūnai, kurie mirksi šviesomis, kai tu lenki kitą automobilį, – taip nori parodyti, kad jie važiuos dar greičiau. Būna kelių erelių, kurie neiškenčia ir automagistralėje lenkia net per avarinę juostą. Porą kartų esu matęs, kaip tokie skraidukai vėliau atsidūrė griovyje. Tokiais atvejais prisimenu seną vairuotojų taisyklę – geriau 20 minučių vėliau negu 20 metų per anksti.
– Iš kur visa tai – ar tai palikimas iš ankstesnių laikų, o gal toks vairavimas apibūdina mūsų visuomenės psichologinę būseną?
– Sportiniais automobiliais lenkiantys jaučiasi laisvai, skraido, o visi kiti jiems – gaidžiai, trukdantys važiuoti. Jie mano, kad kelias Vilnius–Klaipėda nutiestas tik jiems, o visus kitus vairuotojus reikėtų stabdyti.
Čia ne sovietmečio palikimas, nes šie žmonės gimė jau visai kitoje, laisvoje Lietuvoje. Tai – mėginimas užpildyti savo menkavertiškumą, nes gyvenime jie daugiau nieko negali, tik sukirmijusia mašina ką nors aplenkti, o jei dar trukdo – ir pasignalizuoti. Jie taip save įprasmina gyvenime, nes kito gyvenimo negu prie vairo nelabai ir turi. Tai didžiausia problema.
– Socialiniuose tinkluose kuriasi grupės – jose vairuotojai vieni kitiems praneša, kur stovi mobilieji trikojai greičio matuokliai. Koks jūsų požiūris į šias policijos priemones siekiant pažaboti greičio viršijimą?
– Teigiamas. Jei būtų grupė, kuri finansiškai prisideda prie policijos rėmimo, kad būtų dar daugiau drausmės ir trikojų keliuose, pats pervesčiau mažiausiai 1 tūkst. eurų, kad jų būtų tik daugiau.
Visiems lopams, kurie aiškina, kad trikojai greičio matuokliai neva riboja laisves ir jie negali važiuoti, kaip nori, noriu pasakyti: jūsų laisvės baigiasi ten, kur prasideda kito asmens teisės. Tai visiems žinoma tiesa visame pasaulyje.
Bet kadangi tokiems rūpi ne kitų teisės, o jų laisvės, tai ir virkauja, kaip juos kažkas riboja. Palaukite! Ar kitas žmogus, laikydamasis Kelių eismo taisyklių, turi teisę jaustis saugiai? Kai tarp padorių žmonių pradeda nardyti gaideliai, kyla klausimas, kur yra pastarųjų pareigos?
Pareiga gavus teises yra viena – važiuoti pagal taisykles. Tai gali nuskambėti kiek bravūriškai, nes ir pats esu viršijęs greitį, baustas nors ir už nedidelį, bet suvartotą alkoholio kiekį, tačiau visuomet gerbiau, gerbiu ir gerbsiu pareigūnus. Niekada su jais nesiginčijau ir visiems, kurie aiškina, kad trikojų nereikia, atsakysiu: taip reikia ir taip bus. Anksčiau ar vėliau tvarka Lietuvos keliuose bus.
Arūno Valinsko automobilis
Modelis: „Nissan X-Trail“
Kėbulo tipas: visureigis
Amžius: 14 metų
Kilometražas: 270 tūkst.
Variklis: 2,5 l, benzinas
Pavarų dėžė: automatinė
