Lietuvoje daugelis taip pat iki šiol prisimena įvairiose srityse, pradedant žemės ūkiu ir baigiant sunkiąja pramone, naudotus ZIL-130.
Nostalgijos kankinami rusų žurnalistai tikina, kad vairuotojai sunkvežimį mėgo dėl galingo V8 tipo variklio, penkių laipsnių mechaninės transmisijos, hidraulinio vairo stiprintuvo ir erdvaus salono.
Iš tiesų tai buvo sunkūs ir archajiški, stiprių vibracijų nuolatos krečiami savivarčiai. Skiriamasis išorės dizaino bruožas buvo šviesiai mėlyna spalva dažomos jų kabinos.
Kaip rašo avtovzgliad.ru, tokio pasirinkimo priežastys galėjo būti net trys.
Sukaupė daug dažų
Kalbama, kad tais laikais Rusijoje buvo sukauptos nemažos keletos spalvų dažų atsargos. Viena iš jų buvo šviesiai mėlyna, kurios dažus ir buvo nuspręsta tiek ZIL gamyklai.
Netgi sodriai žalia sovietinių laikų karinių sunkvežimių spalva buvo gaunama maišant mėlynus ir geltonus dažus.
Egzistuoja ir dar viena spalvos parinkimo versija.
Nusprendė dizaineris
1957 metais Maskvoje baigęs meno ir pramonės akademiją Erikas Sabo pradėjo dirbti dizaineriu ZIL gamykloje.
Pirmoji jo užduotis buvo perdaryti pristatymams skirto ZIL-130 priekinę dalį.
Vėliau specialistas užbaiginėjo šio sunkvežimio protopipo ir naujesnio ZIL-131 dizainą.
Geriausiu E. Sabo darbu tapo mikroautobusas „Junost“, už kurio projektą 1967 metais jis pelnė apdovanojimą Nicoje.
Būtent šis dizaineris sukūrė išraiškingesnį nei ankstesniųjų sovietinių sunkvežimių kėbulą ir parinko mėlynos bei baltos spalvų derinį.
Buvo pastebimi aplinkoje
Pagal trečiąją versiją, spalvų parinkimas buvo susijęs su aplinka.
Šalyje tais laikais vasarą buvo itin žalia, o žiemą – balta. Mėlyna spalva tokiame kontekste buvo itin gerai pastebima.
