O kodėl aplink Lietuvą, paklausite jūs? Gal geriau apvažiuoti Vilnių dešimt kartų? Ar žiūrėti kiek ilgiausiai gali važiuoti neišlipęs nusišlapinti?
Norėjosi per atostogas pamatyti Lietuvoje kažką naujo, o pasienius esu mažiausiai ištyrinėjęs.
Taigi, apvažiuodamas Lietuvos perimetrą galėčiau pamatyti ir pabūti, kur dar nebuvo progos nuvažiuoti ir kitokiomis sąlygomis kažin ar tą proga atsirastų.
Tam tikslui subūriau rimčiausią kelionės komandą iš dar vieno dvikojo ir kito keturkojo nario ir pasileidome 10 dienų tyrinėti, kas toje pakampių Lietuvoje yra.
Kontrastingas vaizdas
O iš tiesų tikrai nemažai dalykų. Gražūs regioniniai parkai, įvairūs dvarai, pilys, gražiai susitvarkę miesteliai su vietiniais menininkais, įdomūs muziejai, bažnyčios, apžvalginiai bokštai, karų palikti bunkeriai, piliakalniai ir t.t.
Tuo pačiu galima pamatyti ir daug problemų, kurios paveikė jau nepriklausomą Lietuvą, o ypač jos pakraščius.
Tai sugriuvusios didelės gamyklos, ištuštėję miesteliai ir kaimai, jaunimo emigracija ir kt.
Kontrastai dėl to, ką suteikė ir ką atėmė laikotarpis nuo nepriklausomybės paskelbimo, turbūt niekur nėra taip ryškus kaip šalies periferijoje.
Per dešimt dienų pamatėme tikrai daug. Kai kurie tiek nepamato ir per visą gyvenimą.
Sunku būtų suminėti visas tas aplankytas vietas. To gal ir nereikia. Paminėsiu gal tik tas vietas, kurios mane nustebino ir apie kurias aš menkai ką žinojau prieš kelionę.
Zombių miestas
Viena iš tokių įdomių vietų buvo Didžiasalio miestelis Ignalinos rajone šalia Baltarusijos ir Lietuvos sienos.
Šis miestelis buvo išgarsėjęs televizijoje kaip „zombių miestas“.
Na, zombių jūs ten nerasite, o gal čia tik man nepasisekė. Bet tai labai įdomus miestelis su liūdna istorija apie tai kaip viena didžiulė plytų gamykla pritraukė tūkstančius jaunų žmonių, o jai sugriuvus, sugriuvo ir jų gyvenimai.
Didžiuliai gamyklos griuvėsiai tarsi didelis paminklas šio miestelio tragedijai, o tušti langai daugiabučiuose pasakoja apie iškeliavusius gyvenimus.
Įspūdingas dvaras ir nuostabus parkas
Kita nustebinusi vieta buvo Ilzenbergo dvaras prie pat sienos su Latvija.
Į šia vietą turbūt nebūtumėm atvažiavę, jeigu ne galimybė pasikrauti elektromobilį.
Tai tikrai vienas iš puikiausiai Lietuvoje sutvarkytų dvarų kokius teko matyti, siūlantis įvairiausiais paslaugas, turintis nuostabų parką ir ežero krantą.
Todėl nenuostabu, kad ir esant visiškame užkampyje, lankytojų jam netrūko.
Labai įdomus pasirodė Žagarės miestelis ir regioninis parkas. Įvažiuodamas į jį pasijauti tarsi įvažiuojantis į pasakų mišką.
Niekur nemačiau tokio keisto ir nuostabiai gražaus parko. Tikrai prajuokino parke esančių kaliausių ekspozicija.
O šalia Žagarės tvenkinio esančios poilsiavietės tiesiog idealios nuostabiam piknikui.
Žmogaus atidengtos uolienos
Žinoma, būtina paminėti Naujosios Akmenės karjerus, kuriuos kelionės metu pravažiavome, bet pasižymėjome savo ateities planų sąraše ir jau po mėnesio aplankėme čia organizuotame pėsčiųjų žygyje.
Buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje galima pamatyti tokius įspūdingus uolynų ir kanjonų vaizdus.
Ir tai, kad šie vaizdai padaryti žmogaus gal net prideda žavesio matant tas gremėzdiškas ir niekur kitur nesirodančias, žemę rausiančias mašinas, kurios suformavo šį pasakišką kraštovaizdį.
Pro šalį važiuodami tiesiog iš smalsumo užsukome į Smalininkus esančius ant Nemuno kranto pasienyje su Kaliningradu.
Čia atradome vietinio entuziasto savo name sukurtą technikos muziejų, kuris gal ir nevisai nuosekliai sudėliotas, bet tikrai netrūksta eksponatų ir jis tikrai vertas dėmesio, kaip ir įkūrėjas.
Įdomus ir skulptūrų parkelis šalia Nemuno ir pati krantinė.
Pagrindinis knygnešių kelias
Kudirkos Naujamiestis nustebino savo istorija apie Kudirkos gyvenimą, kurios galima pasiklausyti ir su ją susipažinti puikiame muziejuje.
Nors šio miestelio istorija turi daug daugiau ką pateikti.
Tai buvo knygnešių pagrindinis kelias, kontrabandos centras, sunaikintas ir neatstatytas Širvinto miestelis ir t.t.
Vienu žodžiu, istorijos mėgėjams ten informacijos netrūks.
Kažką panašaus galima rasti ir netoli nuo Baltarusijos ir Lenkijos sienų esančiame Kapčiamiestyje. Šis miestelis yra susijęs su Emilijos Pliaterytės likimu.
Taip pat smagu buvo pabuvoti Vištyčio regioniniame parke.
Nors neturėjome laiko aplankyti kultūrinių objektų šiame parke, bet vien nakvynė prie nepaprastai skaidraus ir nuostabių apylinkių Vištyčio ežero paliko neišdildomą įspūdį ir norą ten vėl grįžti.
Elektra beveik nekainavo
Tai tik maža dalis tų vietų kur teko apsilankyti ir pabuvoti.
Bet visiems turbūt įdomu, iš kur gavau elektromobilį ir ar nereikėjo jo stumti?. Viskas labai paprasta.
Kelionei pasiėmėme elektromobilių dalijimosi paslaugas teikiančios įmonės pigiausią modelį „Volkswagen e-up“, kurio kaina kelionės metu buvo 22 eurai už parą.
Baterijos papildymas, išskyrus kelis atvejus, kai įsikrovę kavinėse iš paprasto lizdo, palikome daugiau arbatos, nieko nekainavo.
22 eurai per dieną buvo viskas ką mokėjome už transportą kelionės metu.
Nors „e-up“ automobilis labiau tinkamas kelionėms mieste, tačiau turint laiko jokių problemų nebuvo su juo ir keliauti aplink Lietuvą.
Atstumas priklausė nuo greičio
Vienu įkrovimu, o tai yra 14 kWh elektros energijos, su juo važiuojant lėtai, ne greičiau kaip 75 km/val., nuvažiuodavom daugiau nei 150 kilometrų.
Važiuojant apie 100 km/val. greičiu šis atstumas sumažėdavo iki 100 km. Taip pat nuvažiuojama atstumą sumažindavo žvyrkeliai, lietus ir priešpriešinis vėjas arba tiesiog įjungtas kondicionierius.
Taigi keliaujant su elektromobiliu reikėdavo turėti tuos faktorius omenyje, taip pat žinoti atstumus tarp krovimo stotelių ir kokio tipo jos bus kelyje.
Visą reikalingą informaciją apie krovimo stoteles radome „PlugShare“ aplikacijoje.
Dažniausiai krovėmės greito pakrovimo stotelėse, kuriose per mažiau nei pusvalandį baterija buvo pilnai pakraunama.
Kartais teko naudotis „Type 2“ tipo jungtimis. Tokiu būdu elektromobilis pakraunamas per porą valandų.
Viską teko išsiaiškinti pačiam
Jei kažką norėdavome aplankyti toje apylinkėje ir papietauti, tai nesudarydavo problemų.
O paskutinis variantas – krovimas iš paprasto elektros lizdo. Tokiu atveju baterijos įkrovimas trukdavo 7–8 valandas.
Palikdavome elektromobilį per naktį arba įsikraudavome iš šių jungčių, kai abejodavome, kad galėsime užtikrintai pasiekti kitą krovimo stotelę.
Per visą šios vasaros naudojimosi elektromobiliu laikotarpį (nuvažiavome apie 4000 kilometrų) buvo iškilusios tik kelios problemos.
Pirma, kai pradėjome naudotis elektromobiliais vasaros pradžioje konsultantas buvo pasiekiamas buvo tik darbo metu.
O aš registravausi ir norėjau naudotis elektromobiliu taip pat savaitgaliais.
Dėl nepatvirtintos registracijos arba nežinant tam tikrų automobilio aspektų (pavyzdžiui, kaip prijungti, atjungti laidus, kaip įjungti stotelę ir t.t.) būdavo įvairių klausimų, į kuriuos atsakymus reikėjo rasti pačiam.
Kiek supratau, nuo rugpjūčio mėnesio įmonės konsultantai jau visą pasą ir kiekvieną dieną. Todėl šio nepatogumo turėjo nelikti.
Stotelės buvo ne visur
Kita problema iškilo regionuose, kuriuose įkrovimo stotelių nebuvo.
Šiuo aspektu ypač nuviliantis buvo turistų gausiai lankomas Ignalinos kraštas ir teko būti priklausomam vien nuo įkrovimo iš paprasto elektros lizdo.
Tą taip pat atradome ją nesėkmingai bandydami įkrauti elektromobilį iš skirtingų elektros lizdų. Norint, kad elektromobilio krovimas būtų aktyvuotas reikalinga minimali įtampa.
Todėl ne kiekvienas elektros lizdas tiko. Tai būtina turėti omenyje keliaujant.
Kiek supratau iš įmonės konsultantų, jeigu ir kažkur įstrigtumėte, galite paskambinti į „Volkswagen“ mobilumo garantiją ir atvažiavę vyrai padės jums nemokamai nusigauti iki artimiausios greitojo įkrovimo stotelės.
To mums išbandyti neteko.
Reikia daugiau kantrybės Dar svarbu paminėti, kad jei keliaujate savaitgalį su visu miesto srautu gali iškilti ir kita problema.
Greitojo įkrovimo stotelių nėra daug ir greičiausiai ne visada ten būsite vienintelis. Nors jungčių greito krovimo stotelėse yra trys, tik dvi iš jų – greito krovimo.
Be to, kažkam naudojantis viena iš jų, kita greitojo krovimo jungtis bus išjungta. Taigi pasiruoškite būti kantrūs. Gali tekti palaukti papildomą pusvalandį.
Tai ir visos tos problemos.
Kaina ir ekologija
Bet yra du dideli privalumai – kaina ir ekologija. Kaina kiekvienam suprantamas faktorius.
Šią vasarą naudojausi ir „CityBee“ automobilių dalijimosi paslaugomis.
Tačiau savaitgalis su pigiausiu automobiliu man kainuodavo bent dvigubai daugiau negu su pigiausiu elektromobiliu.
Nors „CityBee“ nuomos kainos labai panašios kaip „Spark“, tačiau papildomai imamas mokestis už nuvažiuotus kilometrus sudarydavo didžiausią kainos dalį.
Ekologiją – dar ne kiekvienam Lietuvoje suprantamas dalykas, bet man asmeniškai labai svarbus.
Gera žinoti, kad aš važiuoju tyliai nešaudydamas į praeivius juodais dūmais ir nenuodydamas savęs bei kitų esančių gatvėje.
Dėl įtakos planetos atšilimui žinoma galima pasiginčyti, bet turbūt niekas netvirtins, kad iškastiniu kuru varomi automobiliai gali pasiūlyti ką geriau.
Ar verta keliauti?
Šios ilgos istorijos išvada – Lietuva labai graži šalis ir po ją verta keliauti, o elektromobiliai ir jų dalijimosi paslaugos jau dabar tam puikios priemonės.
Jos leis tausoti aplinką ir savo piniginę.
