Nepraėjo nė pora valandų, kai vairuodamas man patikėtą sunkiasvorį sunkvežimį nakčiai sustojau mažame Lilero miestelyje netoli Prancūzijos Kalė uosto, o priekaba lengvai susiūbavo jau antrą kartą.
Viskas aišku – į ją ką tik vėl įlindo migrantai, bandantys pasislėpę nelegaliai patekti į Didžiąją Britaniją.
Išlipti iš kabinos ir iškrapštyti nekviestus svečius baugu, nes tamsoje jie neprognozuojami, nedvejodami į darbą gali paleisti peilius.
Taip kitiems vairuotojams jau yra nutikę ne kartą. Todėl teko laukti ryto.
Aš – ne vienas toks. Nuo ES politikų išpaikintų migrantų savivalės šiandien kenčia ne tik Lietuvos, bet visų Europos šalių vilkikų vairuotojai, iš žemyno gabenantys krovinius į Didžiąją Britaniją.
Krikštas – per pirmą reisą
Neseniai bankrutuojant mano pastarajai darbovietei stalčiuje teko paslėpti universiteto diplomą ir išlaikyti sunkiasvorio transporto vairuotojo egzaminus (anksčiau, maždaug prieš dešimtmetį, S.Stasaitis yra dirbęs ir „Lietuvos ryto“ redakcijoje. – Red.).
Vairuotojo darbas atrodė nesunkus ir neblogai apmokamas. Bet jeigu tuomet būčiau nujautęs, kas laukia, galbūt būčiau dar kartą pamąstęs, ar verta rinktis šią profesiją.
Tačiau įsidarbinant nedidelėje, keliolika sunkvežimių valdančioje įmonėje Transporto skyriaus viršininkas Romas tik ramino: „Mūsų reisai daugiausia – į Didžiąją Britaniją.
Iš Kalė uosto į Angliją plaukiame keltu arba vykstame tuneliu po Lamanšo sąsiauriu, po to tuo pačiu keliu grįžtame atgal.
Neverta bijoti Anglijos ir migrantų. Vilkiko priekabą privalu apjuosti specialiu trosu, užplombuoti, tada jokie įsibrovėliai nebaisūs.“
Tačiau tikrovė yra visai kitokia. Tuo įsitikinau jau per pirmąjį reisą, keltu parplaukęs iš Anglijos Doverio į Kalė.
Čia užsukau į degalinę, dėl patirties stokos visiškai nekreipdamas dėmesio, kad gatvėje keli apsaugos tarnybos darbuotojai su policininkais vaikosi būrį juodaodžių migrantų.
Dar nespėjęs išlipti iš kabinos pajutau judant priekabą nuo energingai į ją įšokančių žmonių svorio. Visa tai stebėję, tačiau pabūgę kištis degalinės apsaugininkai iškvietė policiją.
Pamatęs į teritoriją įvažiuojančius policininkus apsidžiaugiau, nes ką tik buvau kalbėjęs su Slovakijoje registruotą sunkvežimį vairuojančiu filipiniečiu.
Jam Kalė degalinėje pilantis dyzeliną į priekabą irgi buvo sulindę migrantai.
Filipinietis nesutrikęs išsitraukė peilį ir puolė juos. Tie išsilakstė, bet po minutės grįžo su pastiprinimu.
Tuomet jau bėgo slėptis pats narsusis filipinietis, nes būrys užpuolikų ėmė akmenų kruša talžyti jo sunkvežimį.
Kol atvyko policija, mašina liko be priekinio stiklo ir veidrodžių, aplankstyta kabina.
Įsibrovėlių nesulaikė
Nenorėdamas panašaus nuotykio tyliai palaukiau, kol policininkai iš mano priekabos iškrapštė tris tamsaus gymio vyrus.
Tačiau po to pareigūnai aprėkė mane – neva pažeidžiau migrantų teises pamėginęs juos nufotografuoti.
Nors ES įstatymai leidžia viešoje vietoje be atsiklausimo fotografuoti įstatymus pažeidžiančius asmenis, nebenorėdamas nemalonumų suskubau slėpti fotoaparatą.
Pradėjęs piltis dyzeliną iš tolo stebėjau, kaip policininkai išlaipintuosius nusivedė į degalinės pakraštį, pasodino ant šaligatvio krašto, kelias minutes pamoralizavo ir paleido, o patys išvažiavo.
Vos policininkai dingo, mano sunkvežimį ėmė supti naujas būrys migrantų. Atsitraukęs tolėliau apsaugininkas pamojo man greičiau dingti iš degalinės.
Išvažiuojant migrantai puolė būriu. Spaudžiau greičio paminą, bet sunkvežimis – lėtas mechanizmas.
Kol įsibėgėjau, užpuolikai atlapojo galines priekabos duris, tik įšokti nebesuspėjo.
Galinio vaizdo veidrodžiuose priekabos galo nematyti, todėl nieko neįtardamas taip ir važiavau keliolika kilometrų atsiknojusiomis durimis, rizikuodamas sumalti lenkiančiam lengvajam automobiliui priekinį stiklą ar užmušti kokį motociklininką.
Migruoja vien vyrai
Nesvarbu, kokiu paros metu važiuosi per Kalė, būtinai pamatysi čia besitrinančius migrantus. Vien šiame uostamiestyje jų – šimtai, jei ne tūkstančiai.
Kartais pro automobilio langą juos gali stebėti pievelėje spardančius kamuolį, neretai sulindę į miegmaišius jie taikiai snaudžia patiltėse, bet dažniausiai kulniuoja palei greitkelį visur, kur tik stabteli sunkvežimiai.
Migrantai – vien vyrai. Dauguma jų jauni – iki 25–30 metų, paprastai apsirengę kukliai, net skurdžiai. Daugiausia – juodaodžiai iš Afrikos, tik kas penktas ar septintas – arabiško veido.
Kad migrantai kelia rimtų problemų, liudija aukštos tvoros: balto tankaus plieno tinklo, kelių metrų aukščio užtvarai su spygliuota viela bei vaizdo kameromis viršuje nusidriekę net kelis paskutinius kilometrus iki uosto bei tunelio.
Pagal 2003 metais pasirašytą sutartį, Londonas finansavo tvorų statybas, prancūzai taip pat leido Didžiosios Britanijos pasienio tarnybų patikros punktus perkelti į Prancūzijos pusę.
Neįveikdami akylai saugomų tvorų migrantai atsisakė beviltiškų mėginimų pėsčiomis prasibrauti į tunelį ar uostą.
Jie pakeitė taktiką – pasklido po visą Kalė bei kitą uostamiestį Diunkerką ir pradėjo kone kasdien puldinėti sunkvežimius įvairiausiose vietose, net greitkelyje.
Pasinaudojo spūstimi
Būtent tokioje vietoje įvyko mano kitas rimtesnis susidūrimas su migrantais.
Saulėtą pernykščio spalio popietę, apie 15 valandą, iš Liono atburzgiau į Kalė.
Paskutiniame posūkyje prieš uostą, prieš pat prasidedant tvoroms, eismas ėmė lėtėti, kol už puskilometrio visai sustojo.
Po minutės pasirodė spūsties kaltininkai – pasidaliję į nedidelius būrelius greitai artėjo dešimtys migrantų.
Piktai rėkaudami, slėpdami veidus po gobtuvais ir šalikais, nekreipdami dėmesio į lengvuosius automobilius jie puldavo prie kiekvieno sunkvežimio.
Mano vilkiko, žinoma, irgi neaplenkė. Baltaodis su ūseliais ir juoda liemene užtvėrė dar judančiam sunkvežimiui kelią, ranka lyg policininkas rodydamas sustoti. Kai nenorėdamas jo sutraiškyti stabtelėjau, „eismo reguliuotojas“ nušuoliavo stabdyti kito vilkiko.
Prieš mane stovėjusios lengvosios mašinos pajudėjo, įjungti pavarą suskubau ir aš, naiviai tikėdamasis greičiau dingti. Bet toli nenuvažiavau.
Po akimirkos prilėkęs savo veidą po kraujo spalvos striukės gobtuvu slepiantis arabiškos išvaizdos vyras užšoko ant jau riedančio vilkiko dyzelino bako, šmurkštelėjo tarp kabinos ir priekabos ir nuplėšė stabdžių oro jungtį.
Įsitikinau, kad migrantai puikiai išmano, kuri iš žarnų valdo stabdžius, nes per akimirką ją atrinko iš kitų, trūktelėjo jungtį, ir mano sunkvežimis sustojo lyg įbestas.
Pajudėjęs antrąja eismo juosta mane pabandė aplenkti sunkvežimis su Rumunijos numeriais.
Nuščiuvęs stebėjau, kaip „kruvinasis gobtuvas“ keliais šuoliais prisivijo ir jį, lygiai taip pat užšokdamas ant degalų bako ir per sekundę užkirto ir rumuno vilkiko stabdžius.
Išgelbėjo tiktai pareigūnai
Nutariau kuo greičiau prijungti stabdžių žarną, bet vos pravėręs mašinos duris išvydau naują pavojų – antras migrantų ešelonas sėlino žolynu šalia greitkelio. Pastebėję, kad išlipau, keli juodaodžiai pasileido tekini link mašinos, galbūt ketindami apvogti paliktą tuščią kabiną ar įsibrauti į priekabą.
Man liko užsirakinti kabinoje ir pro užpakalinius vaizdo stebėjimo veidrodžius grožėtis, kaip apipuolę būriu jie draskė pakabinamąją priekabos durų spynelę ir tento sagtis mėgindami įsibrauti vidun.
Dar minutė, ir būtų nuplėšę krovinio plombą ir sulindę į priekabą, tačiau sutrukdė greitkelyje pasirodę prancūzų policininkai.
Automatais ginkluoti pareigūnai pėdino neskubėdami, akivaizdžiai norėdami migrantus ne sulaikyti, o tik nuvyti. Pastebėję artėjančią grėsmę tie nuturseno toliau, traukydami žarnas kitiems sunkvežimiams ir landžiodami į juos.
Krovikai neįleido į sandėlį
Pernai rudenį ėmus vėsti orams imigrantai itin suaktyvėjo – dvi jų gaujos net nepasidalijo mano sunkvežimiu, kuriems jų važiuoti į Angliją.
Istorija prasidėjo spalio 23-iąją, kai iš prancūzo vadybininko gavau žinutę, kad iš Miono sandėlių (Liono priemiestyje) reikia į Birmingamą nuvežti pilną priekabą vieno garsaus virtuvės technikos gamintojo skrudintuvių, gruzdintuvių, kitokių prietaisų.
Kiekvienoje įmonėje – sava tvarka. Šiame sandėlyje krovos metu manęs į vidų neįleido, liepė laukti lauke. Baigęs darbą krovikas išėjo lauk su plomba rankoje.
„Ne, tu nelipti ant prekės, tu čia stovėti, – besiropščiantį į priekabą apžiūrėti krovinio mane sustabdė šiek tiek angliškai kalbantis tamsaus gymio prancūzas. – Prekės į kartono dėžės, tu jas sulaužyti, anglas prekės išbrokuoti, būti didelės problema!“
Taip kalbėdamas prancūzas užveržė plombos trosą ir ant važtaraščio suraitęs parašą paragino greičiau važiuoti iš teritorijos, nes įmonė uždaroma.
Naktis atokioje vietoje
Vairuotojams galioja griežtos taisyklės – pavyzdžiui, darbo diena trunka 13 arba 15 valandų, o šį laiką pedantiškai fiksuoja elektroninis tachografas. Jo ekrane užsidegus perspėjimui, kad privalau stoti 11 valandų nakties pertraukai, pasukau į greitkelyje tarp Dižono ir Reimso esančią poilsinę.
Ši stovėjimo aikštelė nakvynei man atrodė labai saugi – yra ne tik degalinė su dušu, kavine, bet ir tvoros, plieskia gatvės žibintai. O svarbiausia, nuo čia iki Kalė net 470 kilometrų. Migrantai, kaip žinoma, aplink uostamiesčius slankioja daugiausia šimto kilometrų spinduliu, todėl užmigau ramus.
Pasirodo, be reikalo, nes rytą aptikau, kad priekabą apjuosęs trosas atlaisvintas.
Girdėjęs apie migrantų gudrybes visa jėga tampiau plieno lyną, kelis kartus patikrinau plombą, ar jie nebuvo nupjauti ir sujungti. Ne, viskas gerai.
Užsikoriau ant priekabos stogo – jis irgi neprarėžtas, sveikutėlis.
Užrašęs visa tai specialiame Įsibrovėlių patikrinimo lape, tęsiau kelionę.
Tačiau artėjant prie pakrantės tachografas vėl ėmė žybsėti, jog po puspenktos vairavimo valandos privalu stoti 45 minučių pertraukai. Įsukau į nedidelę greitkelio poilsinę.
Jei aikštelėje būtų trynęsi migrantai, būčiau sunerimęs, tačiau aplink – tik keli automobiliai ir nė gyvos dvasios. Todėl dar kartą patikrinęs mašiną pasukau į šalia stovintį tualetą.
Gerai, kad jame neturėjau svarbesnių reikalų, tik nusiplauti rankas. Apsisukęs suakmenėjau – jaunas migrantas užsiropštęs ant priekabos stogo ir jau užsimojęs peiliu perskrosti tentą. Bet vis nepjauna kažką panosėje murmėdamas.
Vėliau supratau, kad viduje jau sėdėję įsibrovėliai, išgirdę, kad čia braunasi jų likimo broliai, sušnypštė nešdintis: neva prasipjaukit kitą sunkvežimį, nes šis jau užimtas!
Laukė pasala krūmuose
Rėkdamas bėgau mašinos link, o neprašytas svečias, lyg nieko neįvykę, ramiai nusliuogė žemyn ir išnyko krūmuose. Nepaleisdamas iš akių savo vilkiko apėjau brūzgynus ir po jais aptikau tris jaunus afrikiečius, drybsančius ant purvinų miegmaišių.
Užklupti jie nebėgo, tik sunerimę įsitempė – net nustojo graužti čia pat degalinėje pirktus pigius sausainius.
Visi – juodaodžiai, apie 20 metų. Murzini, suvargę, apsimuturiavę palaikiais drabužiais, garbanas paslėpę po Šiaurės Afrikoje madingomis megztomis kepurėmis.
Įsitikinusi, kad pavojaus jiems nekeliu, trijulė atsipalaidavo. Net šiek tiek kalbėjo angliškai, tad pagaliau pildėsi mano senas noras išsiaiškinti, ko jie taip masiškai veržiasi į Didžiąją Britaniją.
„Mes – iš Irako“, – aiškiausiai melavo juodaodžiai. Visi imigrantai, kurio paklausi, teigia esantys iš Sirijos arba Irako.
Taip sako net arabiškai nešnekantys juodaodžiai, kurie šiose šalyse paprastai negyvena.
Kodėl jie meluoja? Nes žino, kad ES šalių politikai priėmę įstatymus, jog pabėgėlį draudžiama išsiųsti į šalį, kurioje vyksta karas. Tad tereikia išmesti dokumentus ir neraudonuojant skiesti.
Dėl patikimumo daugelis priduria esąs dar ir nepilnametis – vaiko tikrai neišsiųs!
Anglijoje tikisi rojaus
Pamatę mano ironišką šypseną ir vėl kibę į sausainius vaikinai prisipažino jūra atplaukę iš Eritrėjos. Pridūrė, kad kelionė buvusi labai baisi, tačiau sužinoti daugiau trukdė per skystos pašnekovų anglų kalbos žinios.
„Ko taip veržiatės į Angliją?“ – klausimas jiems kažkodėl netikėtas, net nutilo sausainių traškėjimas.
Sunkiai rinkdami žodžius, darkyta kalba atvykėliai paaiškino, kad jie gerai kalba angliškai, todėl Didžiojoje Britanijoje jausis saugesni nei Prancūzijoje, Vokietijoje ar juolab kažkokioje Graikijoje.
Negana to, saloje esą jau gyvena jų giminės ir draugai, kurie padės įsikurti.
Jei ne šie, pagelbės Anglijoje esą klestintys jų tautiečiai. O svarbiausia – Didžiosios Britanijos valdžia migrantams labai padeda – šioje šalyje, girdi, labai daug nepaprastai gerai apmokamo darbo, tad laukia tikras rojus.
Negrioviau keliautojams jų rožinių iliuzijų, tik pasiteiravau, kaip jie ketina prasmukti į salą, kai uoste ir tunelyje pareigūnai visas mašinas akylai tikrina.
„Šį rytą čia po krūmais mūsų buvo dvidešimt.
Matai, dabar mes belikę paskutiniai trys, – afrikiečių veidai vėl pasipuošė plačiomis baltadantėmis šypsenomis. – Kas bebūtų, mes vis vien ten nuvažiuosime. Pone, gal nori sausainio?“
Padėkojęs ir palinkėjęs sėkmės grįžau prie savo sunkvežimio, kurį, prieš pasiekdamas Kalė, nuodugniai patikrinau dar du kartus. Jokių įsibrovimo pėdsakų neaptikau, bet vis vien kažko neramu.
Reikėtų įlipti apsidairyti į priekabą, tik ta nelemta plomba...
Tikrina ir su šunimis
„Vakar per mūsų uostą keliavo 17 219 keleivių, 2271 lengvasis automobilis, 69 autobusai, 9352 sunkvežimiai“, – pagaliau pasiekęs Kalė uosto stovėjimo aikštelę švieslentėje perskaičiau užrašą.
Uostas ir vėl perpildytas, kone sprogsta nuo sunkvežimių, tad pirmojo patikrinimo teko laukti kone valandą.
Prieš vilkikams įvažiuojant į keltą ar tunelį, jie bent du kartus šunų apuostomi.
Pats paprašiau, kad patikrintų mano mašiną, nes, kaip sakiau, buvo neramu.
Saugos tarnybos vyrukas su spanieliu apėjo aplink, bet keturkojis nė neviauktelėjo. „Važiuokit ramiai, švaru“, – nuramino prancūzas.
Gavęs bilietą atsistojau į paskutinę eilę laukti kelto. Čia sunkvežimius apibėgo kita saugos tarnyba su rimčiau treniruotais šunimis.
Stabtelėjęs prie mano priekabos gyvūnas pašiaušė kailį ir ėmė piktai skalyti.
„Atidaryk priekabą. Greičiau!“ – pareikalavo prilėkę jau keli saugos tarnybos darbuotojai.
Drebančiomis rankomis replėmis nukirpau plombą ir atlapojau galines priekabos duris.
Šuo jau taip draskėsi, kad, atrodo, nutrauks antkaklį ir puls į priekabą.
Aptiko tris įsibrovėlius
Šunį nuvedęs apsaugininkas prancūzas priekaboje nuropojo per kartonines skrudintuvių dėžes į priekį.
Po kelių minučių paršliaužė, pirštinėta ranka kolegoms parodydamas tris iškeltus pirštus.
Migrantų tąsyk jie aptiko ne tik mano, bet ir dar viename sunkvežimyje.
Beje, irgi iš Lietuvos, tik jo vairuotojas – ukrainietis. Tačiau man tikrai ne jis rūpėjo.
Susinervinęs stebėjau, kaip atvyko Prancūzijos policijos automobilis su dviem pareigūnais – blondinu ir juodaodžiu. Pastarasis buvo pakviestas vertėjauti, nes kalbėjo arabiškai.
Iš gretimo angaro pėsčias atėjo ir uniformuotas Didžiosios Britanijos nelegalios imigracijos administracinio padalinio inspektorius.
„Pagaliau nors vienas kalbantis angliškai! – mane išvydęs apsidžiaugė karininkas anglas. – Bent šį kartą nereikės bendrauti „Google translator“ išvertus klausimus.
Prašom išspausdinti mašinos tachografo juostą, krovinio važtaraščius ir, jei turite, Nelegalių įsibrovėlių patikros lapą. Vėliau pakalbėsim, kur ir kaip migrantai galėjo įlįsti ir kokių ėmėtės priemonių, kad jų išvengtumėte.“
Aiškinosi arabiškai
Kol anglas studijavo dokumentus, prancūzai pareigūnai iš priekabos iškrapštė „mano“ migrantus ir susodinę į policijos mašinos narvą pradėjo tardyti.
Perskaitęs įkliuvėlių paduotus popierius policininkas su jais ėmė aiškintis arabiškai.
Viskas, ką supratau, buvo kelis kartus paminėtas Irakas.
Nutaikęs, kai niekas nematė, nors tai griežtai draudžiama, migrantus nufotografavau.
Šitie visiškai nepanašūs į Kalė ant sunkvežimių šokinėjančius jaunuolius, juolab į pakrūmių suvargėlius iš Eritrėjos.
Visi trys – maždaug keturiasdešimtmečiai. Veidai – valingų ir gyvenimo mačiusių žmonių. Kai įsistebeilija savo juodomis akimis, atrodo, kiaurai pervers.
Kelionei į Angliją jie kaip reikiant pasiruošę – kiekvienas užsikabinęs po kuprinę, kišenėse – modernūs mobiliojo ryšio telefonai.
Drabužiai taip pat kur kas brangesni nei klipatų, besitrinančių po Kalė uostą. Ne, tikrai nepanašūs į nuskurdusius ekonominius migrantus.
Policininkai savo klausimais jų ilgai nevargino – uždarė ir išvežė į kažkurią pabėgėlių stovyklą, kurių Prancūzijoje net apie pusę tūkstančio.
Ten jie tikriausiai buvo sočiai pamaitinti, minkštai išsimiegojo ir, tikėtina, iškeliavo bandyti įsibrauti į kitą priekabą, nes atsakomybė už įsilaužimą į sunkvežimį, prekių gadinimą ant jų laipiojant ar bandymą nelegaliai kirsti sieną migrantams nenumatyta.
Už žmogų – 2000 svarų bauda
Užtat vairuotojų neišvengiamai laukia dideli nemalonumai ir nuostoliai. Maždaug po valandos grįžęs britas inspektorius nurodė įvažiuoti į angarą, kuriame priekabą patikrino kažkokiais prietaisais ir patvirtino, kad žmonių viduje tikrai nebėra.
Po to man įteikė angliškai parašytus kelis lapus. Tai – oficialus Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pranešimas, kad mano vairuojamame sunkvežimyje aptikti 3 migrantai, mėginę nelegaliai patekti į Didžiąją Britaniją.
Rašte man siūloma per 28 dienas parašyti atsakymus į pateiktus keliolika klausimų, kokių buvo imtasi priemonių, kad nelegalai neįsibrautų į automobilį.
Laiško pabaigoje – priminimas, jog pagal Jungtinės Karalystės įstatymus už kiekvieną pagautą besislėpusį migrantą vairuotojas ar jo darbdavys gali būti baudžiami bauda iki 2 tūkst. svarų sterlingų (2325 eurų).
Šią sumą mintyse padauginau iš trijų ir tyliai nusikeikiau.
„Pripažįstu, padarėte daug, kad išvengtumėte įsibrovėlių, – palinkėdamas sėkmingos tolesnės kelionės ramino pareigūnas. – Baudos neturėtų paskirti arba ji bus minimali. Tiesa, sprendimą priimsiu ne aš.“
Keleiviai buvo „padorūs“
Tačiau gresianti didžiulė bauda – tik dalis nuostolių, kokių galėjau patirti. Kitą dieną nuvežęs krovinį į Birmingamą, žinoma, negalėjau nepapasakoti, kodėl nėra krovinio plombos.
„Ar ilgai imigrantai važiavo priekaboje ant mūsų prekių? – įtariai prisimerkė sandėlininkas. – Kodėl to klausiu?
Keliaujant žmogui, kaip žinoma, norisi į tualetą, o įsibrovėliai juk nepasiprašys trumpam stabtelėti prie miškelio.“
Sandėlininkas papasakojo, kad į prekes gabenusio lenko sunkvežimį irgi buvo sulindę migrantai, kurie šlapinosi į pirmą pasitaikiusį polietileno maišą, o po to užrištą numetė tiesiai ant prekių. Kai lenkas sklidiną maišą pakėlė norėdamas išmesti, šis tik pokštelėjo.
Pasak anglo, nelaimėlis vairuotojas dvi dienas plušo, kol rankomis perkrovė visas paletes su 1200 skrudintuvių, atskirdamas sulaistytas šlapimu dėžutes nuo likusių švarių.
Pastarąsias britai priėmė, o sugadintąsias prekes lenkas turėjo išvežti atgal į Prancūzijos pietus, dėl to jo įmonė patyrė rimtų nuostolių.
Pasirodo, „mano“ migrantai pasitaikė padoresni – panaudojo užsukamus mineralinio vandens butelius.
Kiek padvejojęs ir pasitaręs su vadovybe anglas sutiko priimti gruzdintuves – išgelbėjo polietileno plėvelė, kuria paprastai apsukamos paletės, kai ant jų sukraunamos gabenti skirtos prekės.
Jei ne ši plėvelė, visas krovinys, kainuojantis mažiausiai 30 tūkstančių eurų, būtų buvęs išbrokuotas ir būčiau turėjęs jį parboginti per pusę Europos atgal į gamyklą už Liono.
Iškrovus priekabą ant grindų radau šokolado pakuotę.
Užrašai vien švedų kalba bylojo, kad saldžiai užkandžiavę irakiečiai į Didžiąją Britaniją greičiausiai keliavo per Švediją.
Į Lietuvą atvykti nenori
Važinėdamas ilgainiui pripranti prie migrantų išpuolių, pradedi perprasti ir pačius bastūnus.
Kai paskutinįkart prieš vykstant į Lietuvą prancūzai man prikrovė plastiko granulių, kurias sugadinti tikrai sudėtinga, nakvynei drąsiai sustojau Lilero miestelyje prie pat Kalė, nors puikiai žinojau, kad čia gali trintis nelegalai.
Suvokiau ir tai, kad jei nakčiai priekabos duris užrakinsiu, jie vis vien sulips, tik prapjaus stogą.
Tad spynos nekabinau, o po vidurnakčio pajutau, kad jie iš tiesų įsiropštė.
„Sabah alkhyri!“ – rytą pravėręs priekabą arabiškai pasveikinau migrantus ir angliškai pasiūliau susipažinti.
Naktiniai įsibrovėliai suprato, kad slapstytis nebeverta, tad iš plyšių viena po kitos išdygo penkios seniai trinktos juodbruvos galvos.
Visi jauni, apsirengę skurdžiai. Šiek tiek kalbantys angliškai. Neagresyvūs.
„Jums, bičiuliai, nepasisekė, į Didžiąją Britaniją nevažiuoju, – nuvyliau nekviestus svečius. – Lipkit lauk, nebent norėtumėte į Lietuvą? Ką? Nei į Lietuvą, nei į Rytų Europą – nė už ką? Beje, iš kur jūs?“
„Mes iš Irako“, – pasigirdo tradicinis atsakymas.
