Dalis į šį sąrašą įtrauktų transporto priemonių buvo techniškai pažangios, o jose įgyvendintos idėjos aplenkė laiką. Tačiau visi privalumai nublanko prieš siaubingą išorės dizainą.
Pateikiame devynis automobilius, su kuriais dabar niekas nenori pasirodyti gatvėje. Greičiausiai todėl, kad nenori gąsdinti kitų eismo dalyvių ir sulaupti pašiepiančių replikų.
1. „Pontiak Aztek“
1999 pristatytą koncepcinį modelį publika įvertino palankiai. Jis traukė akį futuristiniu dizainu ir buvo žadama, kad tai bus pats universaliausias visureigis aktyviai gyvenančiam jaunimui.
Visgi serijinę gamybą pasiekę „Pontiak Aztek“ nustebino neįprastomis proporcijomis ir chaotiškai laužytomis formomis.
Interjeras su keistų raštų audiniais ir gumuotomis apdailos detalėmis taip pat buvo ne mažiau keistas.
Nuo pasirodymo rinkoje šis modelis nuolatos užima pačias aukščiausias vietas bjauriausių visų laikų automobilių rinkimuose.
Greta rimtų trūkumų galima paminėti degalų tiekimo sistemos gedimus, dėl kurių kilo gaisro rizika, todėl nemaža dalis „Aztek“ visureigių buvo atšaukti.
Vėliau to paties gamintojui teko imtis ir dėl oro pagalvių bei kitos saugumo įrangos.
2. „Fiat Multipla“
Šis modelis sulaukė daugiau įžeidžiančių epitetų nei bet kuris kitas šeimyninis automobilis.
Dizaino sprendimų tiek išorėje, tiek ir viduje vertinimai, ypatingai kalbant apie pirmosios kartos modelį, buvo labai prieštaringos.
Daug kas negalėjo žiūrėti į keistai sulipdytą priekinį, kuris atrodo tarsi būtų suformuotas ir keleto skirtingų automobilių ir neįprastai didelį kiekį žibintų.
Kitiems gi netrukdė netgi keisto į vidurį patalpinto prietaisų skydelio stilius.
Nuomonės neišsiskyrė tik vienu klausimu – dėl neįprasto dviejų eilių po tris sėdimas vietas išdėstymo automobilis buvo ganėtinai praktiškas.
Italijos rinkoje vienatūris debiutavo 1999 metais, o kitoms šalims dar teko šiek tiek palaukti. Visgi tai buvo maža netektis, nes modeliui gerai sekėsi tik namų rinkoje.
2004 metais ekstravagantiškas „Multipla“ išorės dizainas buvo pakeistas į gerokai konservatyvesnį.
3. „Aurora“
Automobilio idėjos autorius buvo amerikietis katalikų dvasininkas Alfredas A. Juliano.
Prieš pasirinkdamas bažnyčią šis kunigas rimtai domėjosi inžinerija ir netgi buvo laimėjęs „General Motors“ stipendiją studijoms.
Pagal projektą šis modelis turėjo būti gaminamas ant „Buick“ važiuoklės, kurioje pagal kliento pasirinkimą būtų montuojamas „Chrysler“, „Cadillac“ arba „Lincoln“ variklis.
Pagrindinis kunigo prioritetas buvo saugumas, todėl keisto dizaino automobilis turėjo tuo laikmečiu dar neregėtos įrangos.
„Aurora“ salone buvo sumontuoti saugos diržai, paminkštintas prietaisų skydas, apsauginiai lankai, sijos saugančios nuo šoninių smūgių ir deformuojama vairo kolonėlė.
Tai taip buvo įranga kuri susidūrimo iš priekio atveju turėjo apsukti sėdynes taip, kad smūgį keleiviai patirtų atsirėmę nugaromis.
Šis modelis laikomas vienu baisiausių visų laikų automobilių, tačiau netgi jo išorės dizainą lėmė saugumo užtikrinimas.
Priekinis stiklas buvo iškeltas tam, kad į jį keleiviai nesitrenktų galvomis, o masyvus priekis atstojo gniuždymo zoną.
Jame buvo ir kitos įdomios įrangos. Pavyzdžiui, sumontuoti panašūs į šiuolaikinių sportinių bolidų hidrauliniai keltuvai, kurie buvo valdomi iš salono ir palengvino padangų keitimą.
4. „Edsel Villager“
„Ford“ norėjo užpildyti spragą, kuri buvo tarp pigiausių koncerno automobilių ir brangesnių „Mercury“ bei „Lincoln“ modelių.
1957 metais tuo tikslu buvo pristatytas naujas prekės ženklas „Edsel“, kurio gamoje buvo net 18 skirtingų modelių.
Archajiškos konstrukcijos automobiliai buvo paprasti. Išskirtiniai sprendimai buvo tik pavarų perjungimo mygtukas ant vairo ir plaukiojančio kompaso tipo spidometras.
Visgi pirkėjus labiausiai glumino radiatoriaus grotelės, kurios nebuvo panašios į jokio kito modelio. Amerikiečiai juokais lygino jų formą su moteriškais lyties organais.
Prie visų problemų prisidėjo prasta surinkimo kokybė ir vos po dvejų metų nuo debiuto markė nustojo egzistuoti.
5. „AMC Gremlin“
Naftos krizės laikotarpiu netgi JAV atsirado kompaktiškų modelių paklausa. „AMC Gremlin“ namų rinkoje grūmėsi ne tik su vietos koncernų produkcija, bet ir populiarėjančiais „Volkswagen Beetle“ ar „Toyota Corolla“.
Hečbekas buvo sukonstruotas ant sutrumpintos „Hornet“ kupė platformos. Galinė automobilio dalis buvo kone vertikali, todėl „Gremlin“ atrodė lyg perpjautas didesnis modelis.
Automobilis buvo siūlomas su galine sėdyne ar be jos, taip pat galinis langas priklausomai nuo komplektacijos galėjo būti fiksuotas.
AMC skelbė, kad „Gremlin“ buvo pirmasis amerikietiškas kompaktinis modelis.
Kompanijos atstovai taip pat tikino, kad neįprastas hečbeko dizainas padėjo išsiskirti tarp konkurentų.
Rinkodaros strategija buvo sėkminga – daugiau nei 60 proc. šio modelio pirkėjų buvo jaunesni nei 35 metų.
6. „Covini C6W“
Italų kompanija šio projekto ėmėsi dar 1974 metais, tačiau publikai pirmasis prototipas buvo pristatytas tik 2004 metų Ženevos automobilių parodoje.
Visgi bendrojo naudojimo keliams pritaikyta mašina pasirodė dar gerokai vėliau – 2012-aisiais.
4,2 litro darbinio tūrio V8 tipo variklį turėjęs superautomobilis galėjo išvystyti maksimalų 300 km/val. greitį.
Šis modelis išsiskyrė ne dinamine charakteristika, o konstrukcija, kurioje buvo pritaikytos ne viena, o dvi vairuojamos priekinės ašys.
Neįprasta konfigūracija kūrėjų apmaudui C6W pavertė tikru pokštu – superautomobilis dažnai būdavo vadinamas prastu fotomontažu.
Automobilių entuziastai taip pat yra pareiškę, kad žvelgdami į nuotraukas ima nemaloniai jaustis.
7. „Sebring-Vanguard CitiCar“
Miniatiūrinis automobilis buvo gaminamas Floridos valstijoje (JAV) nuo 1974 iki 1977 metų.
Jis buvo varomas elektra, o pirmieji pleišto formos kėbulo modeliai neturėjo jokios komforto įrangos – tai buvo geras visiško minimalizmo pavyzdys.
Per visą gamybos laikotarpį buvo surinkta apie 2300 elektromobilių, o tai leido „Sebring-Vanguard“ vadintis šeštuoju pagal dydį automobilių gamintoju JAV.
Paskutinė „CitiCar“ versija turėjo net aštuonias 6 voltų baterijas, o kompaktiškas automobilis svėrė vos 570 kilogramų.
Jame buvo sumontuotas 3,5 AG galios elektros motoras, kuris leido išvystyti maksimalų 61 km/val. greitį. Vienu įkrovimu mažasis elektromobilis galėjo nuvažiuoti maždaug 65 kilometrus.
8. „Lightburn Zeta“
Australijos kompanijos „Lightburn“ specializacija buvo betono maišyklės ir skalbimo mašinos.
Technikos istorikai pusiau juokais pažymi, kad tai pastebima ir žvelgiant į šios firmos bandymus automobilių pramonėje.
„Zeta Sedan“ buvo montuojamas iš motociklo paskolintas kuklų 324 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklį, kuris suko priekinius ratus.
Modelis neturėjo bagažinės dangčio, todėl norint patekti į krovinių skyrių reikėdavo išimti priekines sėdynes.
Gamintojas skelbė, kad tai padaryti esą labai lengva, o tai – didžiulis privalumas.
Automobilio važiuoklė buvo pagaminta iš plieno, o kėbulas – iš stiklo pluošto. Priekinis langas buvo iš specialaus sluoksniuoto stiklo, tačiau visi kiti – plastikiniai.
„Zeta“ buvo sumontuota keturių laipsnių motociklo transmisija be įprastos atbulinės pavaros.
Variklį buvo galima paleisti taip, kad jis suktųsi į kitą pusę. Tokiu būdu automobilis galėjo turėti net keturias atbulines pavaras.
9. „Aston Martin Lagonda“
„Lagonda“ buvo didelis prabangus sedanas, kurį „Aston Martin“ gamino nuo 1974 iki 1990 metų.
Modelis buvo pristatytas finansiškai sudėtingu laikotarpiu – kompanija norėjo pritraukti naujų investicijų. Britų kompanijos gamoje tuo metu buvo tik sportiniai kupė, o „Lagonda“ buvo keturių durų sedanas.
Pirminis susidomėjimas rinkoje buvo didžiulis – panorę automobilio šimtai klientų sumokėjo užstatus.
Modelio dizainą suprojektavo Williamas Townsas, kuris pasirinko ekstremalią klasikinio aštuntojo dešimtmečio stiliaus interpretaciją.
Impozantiškas išorės dizainas buvo derinamas su prašmatnia britiško klubo aplinką primenančia salono apdaila.
„Lagonda“ buvo pirmasis serijinės gamybos automobilis, kuris turėjo elektroninį prietaisų skydelį.
Jo ir tam skirto kompiuterio projektavimas pareikalavo didžiulių investicijų, tačiau šį įranga vis tiek labai dažnai gedo.
