Galima įvardyti „Šimtmečio automobilį“.
Mūsų šalies istorija pernelyg sudėtinga, o atskiras valstybės gyvavimo atkarpas skiria ne datos kalendoriuje ar įprasti technikos evoliucijos riboženkliai, bet prarajos.
Palyginti tarpukario techniką su sovietmečio ar po nepriklausomybės atgavimo į Lietuvą atkeliavusiomis transporto priemonėmis – sunkiai įmanoma.
Pareiškimas, kad „Delaunay-Belleville 12 CV“ buvo kietesnis nei „Audi 100“ toks pat teisingas, kaip ir teiginys, esą prie Smetonos kiauliena buvo skanesnė.
Sovietinės eros simbolis – „kapeika“
Lietuvos žurnalistų autoklubo komanda padedama technikos istorijos žinovų, Alfredo Eitučio, Arvydo Šapokos ir Ričardo Žičkaus, pateikė pradinį beveik trijų dešimčių pretendentų sąrašą, kuriame buvo bemaž visi ryškiausią pėdsaką palikę automobiliai.
Po mėnesį trukusio balsavimo dėl vieno dalyko visų nuomonėse sutapo: „Volkswagen Golf“ per beveik tris pastaruosius dešimtmečius keliems šimtams tūkstančių žmonių tapo sovietmečiu brandintos svajonės – turėti nuosavą automobilį – išsipildymu.
Tačiau ankstesnieji laikotarpiai turėjo visiškai kitokius simbolius.
Pusę amžiaus trukusį visuotinio deficito laikotarpį iliustruojantys įrašai statistikos metraščiuose liudija, kad 1 tūkst. gyventojų 1986 metais teko 109 individualieji lengvieji automobiliai, tarp kurių dažniausi „Moskvič“ ir „Žiguli“.
Pastarųjų erą pradėjęs VAZ-2101 buvo ne kas kita, kaip modernizuotas „Fiat 124“ (beje, šis 1966-aisiais išrinktas Europos „Metų automobiliu“) klonas.
Šis modelis pasiūlė aukštesnio lygio komfortą, geresnius variklius, patobulintą pakabą ir nemažai panašių dalykų, daugybei vyresnės kartos žmonių šiandien keliančių sentimentus.
1970-aisias pradėtas gaminti VAZ-2101 formaliai nuo konvejerio buvo nukeltas po 18-os metų, tačiau sąlyginiai nedaug pakeistų šio modelio versijų gamyba tęsėsi net iki 2012-ųjų.
Iki nepriklausomybės atgavimo mūsų šalyje buvo apie 123 tūkst. „Žiguli“ markės mašinų.
Anuo metu norint įsigyti automobilį neužtekdavo turėti pinigų, dar reikėdavo dažnai ne vienerius metus laukti paskyrimo, bet netrukus padėtis pradėjo sparčiai keistis.
„Volkswagen Golf “ atvėrė akis
Esminis lūžis šalies automobilizacijos istorijoje įvyko 1993-ųjų pabaigoje, kai prasivėrus geležinei uždangai per keletą metų iš šalies išgabenta maždaug 92 proc. Rusijoje pagamintų mašinų.
Jų vietą daugiausia užėmė vokiška technika, kurios karavane dominavo „Volkswagen“ ir „Audi“.
„Regitros“ duomenimis, 2001-ųjų sausio 1-ąją mūsų šalyje jau buvo per 377 tūkst. šių markių automobilių.
Vienam tūkst. gyventojų tenkančių automobilių skaičius per dešimtmetį šoktelėjo tris su puse karto iki 365, o dar po dešimtmečio (2013-aisiais) pasiekė 562 ribą.
Būtent naudoti antros kartos „Volkswagen Golf“ dėl itin gero kainos–kokybės santykio nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai tapo vienu patraukliausių pirkinių ribotais finansiniais resursais disponuojantiems žmonėms.
Automobiliai buvo patikimi, patogūs, nebrangūs ir siūlantys tokius dalykus, kurių iš „žiguliukų“ niekas nesitikėjo.
Detalių kainos buvo mažos, o pasirinkimas – didelis. Daugelį dalykų remontuoti buvo galima pačiam.
Šiuo modeliu važinėję vienbalsiai gyrė ekonomiškus ir dinamiškus vokiškus variklius, tvirtą važiuoklę, gerą valdymą, džiaugėsi nekaprizinga elektronika.
Dėl šių priežasčių būtent „Volkswagen Golf“ buvo išrinktas „Lietuvos šimtmečio automobiliu“.
Automobilis – tik turtingiems
Ne mažiau svarbus ir sudėtingas buvo pats pirmasis Lietuvos automobilizacijos etapas.
Kaip ir kitose Europos šalyse nuosavą transporto priemonę galėjo įsigyti tik turtingi asmenys, todėl nenuostabu, kad iki 1913 metų asmeninių automobilių skaičius nebuvo pasiekęs net keleto dešimčių.
Vis dėlto, po truputėlį įsibėgėjanti Lietuvos automobilizacija sukūrė naujas verslo nišas – automobilių nuomos punktus, servisus, atsidarė detalių ir aksesuarų krautuvės.
Dauguma lengvųjų automobilių, tarpukario metais važinėję Lietuvoje, atgabenti iš JAV: „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“, „Studebaker“, „Chrysler“, „Essex“, „Pontiac“.
„Opel“ buvo vienintelė europietiška. markė, pagal pardavimo kiekius konkuravusi su Amerikos kompanijomis.
Tiesa, po didžiosios krizės 80 proc. kompanijos akcijų įsigijo „General Motors“.
1936 metais „Opel“ tapo didžiausias gamintojas Europoje. Jo konvejeriuose buvo surenkama per 120 tūkst. automobilių kasmet.
Kitų europietiškų prekinių ženklų automobilių Lietuvos keliuose pradėjo daugėti po to, kai 1937 metais valdžia nusprendė labai sumažinti importo muitus.
Tikėtina, kad tai lėmė suvokimas, kaip stipriai mūsų valstybė atsilieka nuo kitų šalių: 1937-aisiais JAV vienas automobilis teko 4,5 gyventojui, Didžiojoje Britanijoje – 21, Vokietijoje – 47, Estijoje – 250, Latvijoje – 412, o Lietuvoje – tik 1243.
Nors šis liberalizavimas atrišo rankas tiems, kas jau kurį laiką svajojo apie šią naujovišką transporto priemonę, „Mercedes-Benz“ ir toliau išliko tarpukario svajone.
Po ilgokų diskusijų su technikos istorijos ekspertais, „Šimtmečio automobilio“ rinkimuose trečioji vieta atiteko „Mercedes-Benz 290 Cabrio D“.
Po neįtikėtinų istorijos vingių ratuotas Antrojo asaulinio karo trofėjus atsidūrė Stanislovo Bartkevičiaus garaže ir tik todėl šiandien veikia tarsi vakar būtų išriedėjęs pro fabriko vartus Štutgarte.
Šešių cilindrų, 2867 kub.cm darbinio tūrio, 68 AG pajėgumo variklis komplektuojamas su keturių laipsnių pavarų dėžes, beveik dvi tonas sveriančiam kabrioletui ir dabar leidžia perkopti 100 km/val. greičio ribą.
