Už mašiną „be trūkumų“ sumokėjo tūkstančius eurų – servise patyrė šoką

Vilnietis suprato, kad automobilį, kurį pardavėjas apibūdino kaip idealios būklės, teks tuojau pat remontuoti, nes toli su juo nenuvažiuos. 

6 tūkst. eurų kainavęs pirkinys vyrui greitai pabrango dar 1700 eurų, tačiau pardavėjas jo remonto išlaidų padengti neketina.  

2008 metų E klasės „Mercedes–Benz“ pagal nuorodą viename transporto skelbimų portale vyras nusipirko Kauno automobilių turguje. 

Už prabangią mašiną su mūsuose mažiau populiariu 3 litrų darbinio tūrio benzininiu varikliu Jevgenijus B. sumokėjo 5900 eurų. 

Lietuvoje automobilis iki tol nebuvo registruotas, tačiau apsiėjo be vadinamųjų „kauferių“ – oficialiai pardavėjas buvo lietuvis. Sutartyje įrašyti jo vardas, pavardė ir asmens kodas.   

„Mercedes–Benz“ pardavėjas tvirtino, kad automobilio būklė yra puiki ir jis važiuoja kaip naujas. 

Vilnietis pasakojo, kad atvykęs į pirkti universalo jį apžiūrėjo taip, kaip galėjo. Nuvažiuoti į servisą negalėjo – ant automobilio tuo metu nebuvo jokių numerių. 

„Buvo vienas gedimas – nedegė vienas priekinis žibintas. Pardavėjas patikino, kad užteks pakeisti lemputę. 

Aš jam siūliau kartu nuvaryti mašiną į techninę apžiūrą, bet atsisakė pareiškęs, kad dėl lempos jos vis tiek nepraeisime“, – prisiminė Jevgenijus B. 

Jevgenijus B. įsigijęs „Mercedes–Benz“ apsilankė servise ir paaiškėjo, kad automobilio būklė anaiptol ne tokia gera, kaip tvirtino pardavėjas. 

Netgi žibinto gedimas buvo gerokai rimtesnis, nei teigė pardavėjas. Teko keisti valdymo mikroschemą, kuri kainavo 150 eurų, o darbas – dar 55 eurus.

„Kaip pakėlė automobilį pamatėme, kad iš variklio bėga alyva – visos tarpinės buvo blogos. 

Taip pat daug trūkumų buvo važiuoklėje, kuriuos norint gauti techninę apžiūrą buvo būtina šalinti“, – kalbėjo vyras.

Gale teko keisti gumines galinės pakabos įvores, o priekyje – abiejų pusių šarnyrus, stabilizatoriaus traukes ir kairės pusės antgalį.

Sprendžiant variklio problemą buvo pakeisti vakuuminio siurblio tarpikliai, alyvos korpusas ir jo tarpinės.

Taip pat buvo visiškai surūdijęs automatinės pavarų dėžės alyvos rinktuvas. Vietoje jo teko įrengti naują, nes pakeista brangi alyva būtų ištekėjusi lauk.   

Jevgenijus B. pažymėjo, kad turguje apžiūrėti apačią nebuvo galimybės. Taip pat leidžiama alyva lašėjo ne ant žemės, o ant variklio dugno apsaugų. 

O pasivažinėti turgaus teritorijoje – galimybės ribotos. 

„Aikštelė nedidelė, todėl nuvažiavau gal kokį 100 metrų. Tuo metu nieko įtartino nepastebėjau – pašalinių garsų nebuvo“, – kalbėjo jis. 

Už automobilio remontą Jevgenijus B. iš viso sumokėjo 1700 eurų. 

Susisiekė su pardavėju ir išdėstė savo pretenziją, tačiau sulaukė tik priekaištų.

„Pareiškė, kad nusipirkęs nenaują automobilį neturėjau jo varyti į servisą. Neva garažuose dirbantys meistrai viską būtų padarę trigubai pigiau“, – sakė vyras.

Pardavėjas nesutiko kompensuoti nė vieno euro už automobilio remontą. 

Vienas iš paskutiniųjų darbų, kurie buvo atlikti prieš pakartotinai varant automobilį į techninę apžiūrą – stabdžių vamzdelių keitimas.

Kartu su detalėmis tai kainavo 200 eurų. 

Vyras svarsto įvairias galimybes, kaip gauti kompensaciją iš pardavėjo. Vienas iš jų yra rašytinė pretenzija, o kitas – ieškinys kreipiantis į teismą. 

Pastaruoju atveju reikės teisininko paslaugų, o tai kainuos dar mažiausiai 200 eurų.

Advokato padėjėjas Osvaldas Raščiukevičius pastebėjo, kad Jevgenijaus B. situacija – iki skausmo pažįstama. 

Anot jo, pastaruoju metu su analogiška problema kreipėsi nemažai klientų, o įvykiai visuomet klostosi panašiai. 

„Įsigyja naudotą automobilį, kuris skelbime nurodomas kaip geros būklės, pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat neįrašomi trūkumai, o pardavėjas tikina, kad viskas puiku“, – kalbėjo pašnekovas.

Visgi jos pradėjus transporto priemonę eksploatuoti, ima ryškėti jos defektai, kurie dažniausiai būna susiję su varikliu. 

O. Raščiukevičius sakė, kad dažniausiai tik apsilankius servise paaiškėja defektai, dėl kurių be brangaus remonto neįmanoma tinkamai eksploatuoti automobilio.

Anot teisininko, įstatymai reglamentuoja, kad pardavėjas turi užtikrinti parduodamo daikto kokybę. 

Todėl jeigu automobilis turi trūkumų, privaloma apie juos informuoti pirkėją. 

Pašnekovas paaiškino, kad jeigu pardavėjas nurodė, jog automobilis geros būklės arba jeigu trūkumų neįrašė į pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau jie ėmė ryškėti iškart ar praėjus labai neilgam laikotarpiui po įsigijimo, pirkėjas gali ginti savo teises vienu iš keturių būdų. 

„Jis gali reikalauti pardavėjo atlyginti išlaidas, kurias pirkėjas realiai patyrė remontuodamas automobilį. 

Taip pat gali prašyti pakeisti automobilį kitu analogišku, nors perkant naudotą transporto priemonę tai nelabai realu. 

Dar galima reikalauti, kad pardavėjas pats pašalintų automobilio defektus arba nutraukti sutartį ir prašyti grąžinti sumokėtą kainą“, – komentavo teisininkas. 

Anot O. Raščiukevičiaus, šiuos savo pažeistų teisių gynimo būdus pirkėjas gali taikyti, jeigu išryškėję defektai yra esminis pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas. 

Teisininko teigimu, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu automobilio negalima naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį, tokie defektai yra esminiai. 

Laikoma, kad automobilio negalima naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį, jeigu jį nusipirkus tolimesniam eksploatavimui būtinas brangus remontas. 

„Smulkus remontas, susidėvėjusių dalių keitimas, kuris kainuoja kelis šimtus eurų nereiškia, kad automobilio negalima naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį. 

Tačiau jeigu remontas yra brangus ir kainuoja kelis tūkstančius eurų, tuomet tai ir yra esminis sutarties pažeidimas. 

Be to, automobilis turi tarnauti pagal paskirtį, t.y. būti tinkamas eksploatacijai be didesnio remonto ne tik jo pirkimo dieną, bet ir kurį laiko po įsigijimo“, – kalbėjo O. Raščiukevičius.

Jam puikiai žinomi ir pardavėjų pareiškimai esą automobilis naudotas, todėl negalima tikėtis, kad jis tarnaus kaip naujas. 

„Naudotas automobilis reikalauja investicijų, tačiau jos investicijos neturi būti neproporcingai didelės ir kainuoti kelių tūkstančių eurų. 

Nebent kalbame apie itin seną transporto priemonę“, – dėstė pašnekovas.

Anot teisininko, gajus mitas, kad esminiais defektais laikomi tik tokie, kurie susiję su varikliu. 

„Jeigu automobilis turi, pavyzdžiui, pavarų dėžės ar važiuoklės defektų, tačiau juos pašalinti kainuoja brangiai, tai vis tiek yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu“, – komentavo O. Raščiukevičius.

Pašnekovas aptarė ir dar vieną pardavėjų argumentą. 

Jie pareiškia, kad pirkėjas sutarties sudarymo metu nevežė automobilio tikrinti į servisą, todėl neva pats buvo kaltas. 

„Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei pirkėjas prieš įsigydamas automobilį netikrino automobilio servise, tai neatima iš jo teisės reikšti pretenzijas.

Ypatingai, jeigu defektai yra užslėpti ir jų negalima pamatyti plika akimi. Juk pardavėjas turi pareigą informuoti apie visus defektus“, – akcentavo teisininkas.

O. Raščiukevičius paaiškino, kad pirkėjas taip pat turi įrodyti, jog defektai egzistavo dar prieš įsigyjant automobilį, o pardavėjas apie juos žinojo ar bent jau turėjo žinoti.

„Tai dažniausiai nustatoma pagal laiką, kada pirkėjas pastebėjo defektus ir kreipėsi į servisą. 

Jeigu po automobilio įsigijimo praėjus vos kelioms dienoms pirkėjas kreipiasi į servisą, kuriame nustatomi defektai, tai rodo, kad gedimai negalėjo atsirasti dėl pirkėjo kaltės. 

Visgi, jeigu pirkėjas spėjo nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų arba nuo automobilio įsigijimo praėjo nemažai laiko, galima abejoti, ar defektai iš tiesų jau egzistavo“, – dėstė pašnekovas. 

O. Raščiukevičius ragino bent jau pasikalbėti su pardavėju ir pamėginti susitarti taikiai. 

Visgi jis pripažino, kad retas pardavėjas sutinka padengti remonto išlaidas ar nutraukti sutartį, atsiimti automobilį ir grąžinti pinigus. 

„Jeigu nepavyksta įkalbėti pardavėjo susitarti taikiai, galima paraginti tai padaryti raštu, siunčiant raštišką pretenziją. 

Joje reikia išdėstyti visus teisinius aspektus, kodėl pirkėjas yra teisus, o pardavėjas – ne“, – patarė teisininkas. 

Pašnekovas pažymėjo, kad jeigu pardavėjas atsisako užbaigti ginčą gražiuoju ar apskritai nereaguoja į pretenziją, lieka tik teisinės priemonės.

Jeigu automobilis buvo pirktas iš bendrovės ar fizinio asmens, kuris automobiliais prekiauja pagal individualią veiklą, galima pamėginti kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą su skundu. 

„Prieš tai privaloma nusiųsti jau minėtą pretenziją, kadangi tokia ikiteisminė vartojimo ginčų sprendimo tvarka. 

Šis būdas yra paprasčiausias ir pigiausias, o Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimai yra privalomi ir vykdytini“, – aiškino pašnekovas. 

Jeigu automobilį pardavė fizinis asmuo nevykdantis individualios veiklos ir bent jau oficialiai neužsiimantis automobilių prekyba, belieka rengti ieškinį ir kreiptis į teismą. 

„Tokiu atveju dėl specialių žinių trūkumo greičiausiai neišsiversite be profesionalaus teisininko pagalbos“, – konstatavo O. Raščiukevičius.