Jos manymu, pergalę lėmė ilgas darbas, domėjimasis automobiliais ir stiprus charakteris.
Geriausia 2018 ir 2017 metų Lietuvos vairuotoja S. Dambrauskaitė pasakojo apie tūkstančius kilometrų besitęsusias keliones, idealus, psichologijos mokslų pagrindus kasdieniame gyvenime ir kodėl nepriimtų kvietimo lenktyniauti mieste.
– Kaip reaguoja žmonės pamatę, kad vairavimo mokytoja – mergina?
– Žmonės dažnai vadovaujasi stereotipais ir skeptiškai žiūri į jauną moterį. Dažnai klasėje tarp vyresnio amžiaus vairuojančių vyrų pašnibždomis išgirstu klausimą: „Ko ji gali mus išmokyti?“
Džiaugiuosi, kad tie patys patyrę vyrai po pamokos galvodami kitaip ir net padėkoja už suteiktas žinias.
Šiuo metu rašau knygą moterims apie vairavimą, kurioje pasidalinsiu patarimais ir drąsinsiu skaitytojas.
– Kaip pradėjote domėtis automobiliais?
– Automobiliai patinka nuo vaikystės – tarp mano žaislų kartu su lėlėmis buvo ir ne viena mašinėlė.
Lenktyniaudavome su broliu, tiesdavome kelius, tačiau rimtai susidomėjau sulaukusi 18 metų, kai išlaikiau vairavimo egzaminus. Tuomet supratau, kad nieko neišmanau apie vairuojamo automobilio sandarą.
Aktyviai pradėjau ieškoti informacijos apie priežiūrą, bet nieko neradau. Planavau rinktis psichologijos studijas, tačiau pagalvojau, kad praktiškiau bus pasirinkti transporto inžinerijos kryptį ir įgyti žinių apie automobilius.
Pabaigiau bakalauro studijas, o vėliau – magistrantūros. Tuo pat metu savarankiškai domėjausi ir psichologija.
Šiuo metu dirbu vairavimo mokytoja ir galiu pasakyti, kad tai pasiteisino – mano darbe reikia tiek techninių, tiek psichologijos žinių.
– Kur toliausiai esate nuvykusi automobiliu?
– Svajojau aplankyti parodą Ženevoje. Taigi svajonę įgyvendinau – su automobiliu nuvažiavau iki Šveicarijos aplankant Slovakiją, Austriją, Liuksemburgą, sustojau Alpėse išbandyti slidinėjimo trasų.
Per savaitę įveikiau daugiau nei 5000 kilometrų. Stengiuosi daryti pertraukas – sustoti, daug vaikščioti, neretai pasiimu dviratį.
Dalyvauju automobilių orientacinėse varžybose, todėl vairuodama praleidžiu daug laiko. Bet tai niekada nepabosta, priešingai – man labai patinka.
– Ar orientacinėse varžybose tenka viršyti greitį?
– Vien jau pavadinimas sako – orientacinės automobilių varžybos. Jose viską lemia ne greičio pedalas, o gerai sudėliotas maršrutas. Todėl visiems dalyvaujantiems pirmiausiai patarčiau neskubėti.
Orientacinės automobilių varžybos, kuriose dabar dalyvauju, žavi tuo, kad suteikia galimybę pramankštinti ne tik kojas, bet ir protą.
Į pirmąsias vietas, kol kas nepretenduojame, bet laiką praleidžiame puikiai. Svarbiausia – įkrauta telefono baterija, interneto ryšys ir paskirstytos užduotys komandoje.
– Jeigu kas nors kviečia lenktyniauti – ar sutinkate?
– Tokių pasiūlymų galima sulaukti dažnai – tereikia vakare išvažiuoti į gatvę. Esame ne kartą pamojavę adrenalino ištroškusiems jaunuoliams. Gatvėje lenktynėms ne vieta – niekada nelenktyniavau čia ir kitiems nepatariu bandyti.
Rengiama daug varžybų, kuriose savo jėgas galima išbandyti nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams.
– Iš ko norėtumėte pasimokyti vairavimo įgūdžių?
– Norėčiau susipažinti su lenktynininku Antanu Juknevičiumi, kuris pasiekė puikų rezultatą Dakare.
Taip pat būtų gerai pasivažinėti su Elonu Musku. Jis yra vienas įtakingiausių žmonių automobilių pramonėje, turi įdomių svajonių, tikslų ir pasižymėjo unikaliais technologiniais sprendimais.
