Pirmieji ZAZ–965 egzemplioriai nuo Zaporožės automobilių gamyklos, kuri tuomet dar vadinosi „Komunar“, konvejerio nuriedėjo 1960 metų lapkričio 22 dieną. Liaudyje šie modeliai greitai tapo žinomi kaip „Zaporožiečiai“.
Oru aušinami varikliai kėlė problemų didmiesčiuose, tačiau apkrauta galinė ašis suteikė šiems modeliams labai gerą pravažumą.
Keturių cilindrų V formos agregatai turėjo trumpą išmetimo sistemos vamzdyną, todėl buvo ganėtinai triukšmingi.
Prisimindami ZAZ istoriją pateikiame septynis faktus apie patį mažiausią masėms skirtą rusišką lengvąjį automobilį.
1. Pats įperkamiausias modelis
Septintajame dešimtmetyje už vieno „Žigulio“ kainą būtumėte galėję įsigyti du „Zaporožiečius“, o už naują „Volga“ – net tris.
Pirmaisiais gamybos metais automobilio kaina siekė 1800 rublių. Išsilavinęs specialistas tai laikais per mėnesį galėjo uždirbti 120 rublių, taigi naujos nuosavo mašinos svajonė tapo ranka pasiekiama.
Tokiu būdu nauja transporto priemonė tapo įperkama faktiškai bet kuriam alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiaujančiam Sovietų Sąjungos piliečiui.
2. „Kulverstukas“ ir „kupriukas“
„Zaporožietis“ turėjo daugybę pravardžių pradedant tokiomis grubiomis kaip „zapas“ ir baigiant meiliais vardais – „apvalutis“ ar „kūlverstukas“.
Kiekvienas naujos kartos modelis turėjo savo pravardę: ZAZ–965 buvo vadinamas „kupriuku“, ZAZ–966 liaudyje buvo žinomas kaip „didžiaausis“, o ZAZ–968 visi vadino „muiline“.
Specialiai neįgaliesiems skirtą modelį ZAZ–965B žmonės pakrikštijo „neįgaliuoju“.
1961 metais viename iš partijos suvažiavimų Nitika Chruščiovas 965–ąjį modelį pavadino „konservų dėžute“. Po tokio jo pareiškimo gamykla suskubo pristatyti naujos kartos „Zaporožietį“.
3. Versija su vairu dešinėje
Greta standartinio pirmojo „Zaporožiečio“ buvo gaminama ir modifikacija 965S.
Ji buvo skirta pašto pervežimui ir turėjo dešinėje pusėje sumontuotą vairą, plieninius panelius vietoj galinių stiklų, o ten, kur įprastai buvo montuojama galinė sėdynė, atsirado speciali dėžė.
Neįprastoje pusėje sumontuotas vairas palengvino laiškų pristatymą – išlipęs iš automobilio paštininkas iškart atsidurdavo ant šaligatvio.
Dėl ryškių spalvų šis pašto tarnybų ZAZ buvo buvo pramintas „vabaliuku“.
4. Eksportui skirta „Jalta“
Gamykloje buvo ruošiama ir eksportui skirta šiek tiek komfortiškesnė „kupriuko“ modifikacija – ZAZ–965A „Jalta“.
Nuo vietoms pirkėjams skirto modelio ji skyrėsi geresne garso izoliacija, ant sparno montuojamu galinio vaizdo veidrodėliu, taip pat turėjo peleninę ir radijo imtuvą.
5. Pigesnė „Fiat“ kopija
Pirmojo „Zaporožiečio“ prototipas yra itališkasis „Fiat 600“. Šių dviejų modelių panašumai neapsiriboja vien dizainu – abiejų automobilių pakabos, transmisijos ir vairo mechanizmo konstrukcija buvo faktiškai identiška.
Taip pat abiejų varikliai buvo montuojami gale, tačiau italai su šiuo modeliu jau buvo perėję prie aušinimo skysčiu, o darbinę rusiško motoro temperatūrą turėjo palaikyti oro apykaita.
Rusai tvirtina, kad jų miesto automobilis buvo ekonomiškesnis nei italų. Skelbiama, kad ZAZ–965 vidutinės degalų sąnaudos siekė 4,5 l/100 km.
6. Bandomasis modelis – „Voverė“
Prieš tai, kai pasaulis išvydo pirmąjį „Zaporožietį“, rusų konstruktoriai buvo paruošę bandomąjį modelį.
Iš pradžių mažalitražis liaudies automobilis buvo testuojamas su motociklo varikliu. 1955 metais Mokslinio automobilių instituto darbuotojų pajėgomis buvo sukonstruotas prototipas NAMI–050 „Voverė“.
Tokį pavadinimą šis automobilis gavo todėl, kad tuometinis Rusijos motociklų industrijos centras Irbitas garsėjo ne tik ratuota technika, bet ir kailių mugėmis.
Iš viso buvo pagaminti penki prototipai, tačiau serijinė „Voverės“ gamyba taip ir nebuvo pradėta.
7. „Zaporožiečio“ palikuonis
1988 metais buvo pradėta naujos kartos modelio ZAZ–1102 „Taurija“ gamyba.
Šis automobilis neturėjo nieko bendro su senuoju „Zaporožiečiu“. Buvo visiškai pakeistas dizainas, o skysčiu aušinamas variklis sumontuotas priekyje ir suko priekinius ratus.
Tai buvo į vakarietišką produkciją panašus hečbekas, kurį tapo įprasta vadinti „Taurija“.
