Nuo trijų pirmųjų iki šimto. Tiek suskaičiuojama kaklaraiščių, kurie traukia važiuojančių vakariniu aplinkkeliu žvilgsnius.
Pirmieji kaklaraiščiai ant tilto buvo užrišti 2015-ųjų balandį. Sumanymo autorius Julius Žėkas sakė, kad per porą metų pasitaikė ne vienas atvejis, kai kaklaraiščių kažkas nukniaukdavo.
Kelis jų apdegino vandalai. Tačiau kiekvieną kartą eidamas tiltu J.Žėkas pastebi vis naujų kaklaraiščių. Kas juos atneša ir užriša – nežinia.
Kai kurie kaklaraiščiai buvo madingi prieš dešimtmetį, kiti – visiškai nauji. Vis dėlto regis, kad dauguma jų čia atkeliavo po spintų tvarkymo.
J.Žėko manymu, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas gyventojas gali įnešti indėlį į savotišką tilto gyvenimą. Pririšus tris pirmuosius kaklaraiščius, ant tilto buvo paliktas laiškas, paaiškinantis šį sumanymą.
Laiške buvo rašoma, kad kaklaraiščių rišimo nereikia sieti su jokia religine švente. Tiesiog keli vietos gyventojai šitaip įprasmino idėją gyventi gražiau.
Anot J.Žėko, svarbu ir tai, kad pats tiltas dabar dėl to yra tarsi gyvas.
„Šis dinamiškumo aspektas, galima sakyti, dar geriau atspindi tarpinę statinio būseną tarp miesto ir miško.
Tiltas – tarsi Letos upė, iš kurios atsigerdavusios sielos, anot graikų mitologijos, pamiršdavo savo praėjusius gyvenimus“, – svarstė vilnietis.
Jis džiaugėsi, kad prie tų, kad ir nedidelių, bet gražių, pokyčių prisideda vis daugiau žmonių.
Kodėl J.Žėkas kaklaraiščiams rišti pasirinko šį tiltą?
Vilnietis prisiminė, kad kartą eidamas naktį šiuo tiltu pamatė gaisrą – kažkas buvo uždegęs padangą.
„Pagalvojau – nejaugi mes galime tik tiek? Galime tik gadinti ir griauti? O gal mes galime padaryti ką nors gražaus, linksmo, tai, kas pakeltų nuotaiką?“ – klausė J.Žėkas.
Taip po truputį tie kaklaraiščiai ėmė rastis ant tilto. („Sostinė“)
