Vyras prisimena nutikimą, po kurio įprato valgyti tik vakarais

Čia pat su mama laksto ir mažasis šio vyro anūkas, kuris nesijaudina nei dėl karčio, nei dėl motociklų garso, nei dėl saulės ant asfalto svilinamų tepalų kvapo. Pagalvosite, standartinis atvejis – buvęs lenktynininkas moko savo vaikus? Nė velnio. Vilius Razmislavičius – ne tik kad nedingęs iš aktyviųjų motociklininkų lenktynių dalyvių gretų, jį gali sutikti važinėjantį „britva“ ir gatvėje.

Neįtikėtina, šio 60-ečio žmogaus akyse vis dar dega entuziazmas važiuoti net ir po 40 metų lenktyniavimo. Tiesa, dabar už viską labiau jis nori kaip nors įtikinti jaunimą labiau saugoti savo gyvybes, nes, anot jo, „kaip bežiūrėsi, jauno žmogaus mirtis yra nestandartinis atvejis“. Su Viliumi susitikome pakalbėti apie jo gyvenimą, nuotykius ir įgytą išmintį.

„Noriu, kad kuo mažiau jaunų žmonių būtų amžinos medžioklės šaly, kaip indėnai sako. Man neužtektų rankų pirštų suskaičiuot, kiek aš draugų, bendražygių netekau. Aišku, dažniausiai anapilin išeiti „padeda“ alkoholis ir kad „aš kiečiausias iš visų“. Nežinau, kodėl man sekasi. Toks, matyt, kai kieno likimas būna. Aš didžiausias asas jaučiausi, kai sporto meistrą „įvykdžiau“, o seniai sakydavo: „Palauk, tu dar nieko nesupranti“, – pasakoti pradeda daugkartinis motokroso čempionas ir žiedinių lenktynių dalyvis Vilius.

Beveik visą gyvenimą ant motociklo praleidęs vyras prisipažįsta, kad kasmet jaučiasi kaip naujokas, nes čia, priešingai nei pietuose, nevažinėjame ištisus metus. „Mano sezonas prasideda tik tada, kai žiniasklaida aprašo pirmąją žūtį – visos kitos nesulauks tiek dėmesio, galiu būti ramus“, – šypteli Vilius.

Užmetęs akį į maisto meniu prisipažįsta, kad visą gyvenimą valgo tik kartą per parą. Mat tarybiniais laikais tiesiog neturėjo kada valgyt: motociklų sportas, du darbai, mokslai. Įtakos tokiam mitybos režimui turėjo ir skaudus įvykis, kai žuvo jo bendražygis iš Kauno.

„Už talonus pririjom maisto ir į treniruotę. Jis gavo su sėdyne į užpakalį ir jam trūko skrandis. Anykščių ligoninėj medikai manė, kad galvą susitrenkė. Tik Kauno gydytojai pamatė, kad pilvas kietas, bet buvo vėlu – vaikinas mirė. Maistas, patekęs į organizmą, jį užnuodijo. Medikas sakė, kad, kai skrandis tuščias, nors ir suplėšytas žarnas galima surinkti, susiūti ir žmogus gyvens. Nuo to laiko valgydavau tik vakarais“, – pamena motociklininkas.

Viliaus polinkis į krapštymąsi prie technikos bus paveldėtas iš senelio – šis buvo labai nagingas kalvis, viską darydavęs savo rankom. Būdamas berniūkščiu jis susimontuodavo dviratį iš kelių ir nardydavo po savo kaimą. Tėvai nebuvo turtingi – nors tėvas dirbo agronomu, statusas nieko nereiškė.

Vilius motociklais susidomėjo labai anksti – buvo kokių 3-4 m. vaikas Sodelių kaime, Kupiškio rajone.

„Agronomai turėdavo valdiškus motociklus važinėjimui po laukus. Tėtis motociklu grįždavo pietaut, aš laukdavau. Motociklas kvepia benzinu ir tuo pigiu prastu tepalu. Man tas kvapas buvo skaniausias už viską. Uostydavau duslintuvą, net juokas dabar ima... Pamačiau kartą, kaip tėvukas tikrina akumuliatoriaus kibirkštį. Mėlynos kibirškštėlės – gražu.

Slapta pabandžiau pats prikišt pagalį – nieko, tada radau didelį vinį – o, kibirkščiuoja, bet kaista, palaukiu, kol ataušta, ir vėl. Turėjau nuojautą, kad kažką blogo darau. Kartą girdžiu prie lango tėvas pasakoja – „ot velnias, paėmiau naują akumuliatorių, matyt, blogas papuolė, pakraunu, o po pietų vis negaliu užsikurt.“ Tėvukas nebuvo labai fiziškai stiprus, kad galėtų užsistumt“, – savo vaikiškus nuotykius pamena Vilius.

Kai berniukui buvo penkeri, šeima persikėlė į tarybinį ūkį tarp Vilkijos ir Seredžiaus. Ten jo tėvukas gavo motociklą – „Minsk M1A“.

„Jau nebekibirkščiuodavau, nes šitas buvo be akumuliatoriaus. Užlipdavau ant motociklo ir mintyse gazuodavau“, – šypsosi pasakodamas Vilius.

Tėvas jam nupirko dviratį „Školnik“, bet berniukas, užuot lėkęs, nusprendė pirmiausiai jį išardyt. Nors visko sudėti atgal nepavyko, važinėjosi tokiu dviračiu ir mokėsi posūkių, stabdymo – kas paskui pravertė motokrose.

„Vis trindavausi aplink tėvuko „Minskelį“, atremtą į sieną. Kartą tėvas mane sėdintį ir užtiko. Ir pasakė, kad kai jau pasieksiu žemę kojomis, tada duos man pavažiuot. Man tai buvo – oho! O tėtis pasakė ir pamiršo. Metai bėgo, aš jau ėmiau siekti pirštų galais, padais, rodau, kad stumiuosi, bet tėvas neatsiminė pažado. Buvau nedrąsus vaikas ir nepaklausiau. Tas nerealizuotas noras ir padarė man įspūdį, kad motociklas yra kažkas tokio“, – Vilius pasakoja.

Paskui Viliaus tėvas turėjo dviejų cilindrų „IŽ Jupiter“, kuris vaikui buvo per didelis ir sunkus. Bet garaže jis vis tiek užlipdavo ir „gazuodavo“, net į kiemą išsitempdavo, kai tėvukas išeidavo į medžioklę.

„Motociklai labai gesdavo – tėvas tris dienas pavažinėja, ketvirtą remontas. O man vis įdomu, sukinėjuosi aplink. Būdamas ketvirtokas pramokau, kaip reikia kontaktus, žvakę pravalyt. Tik ir laukdavau, kad kam nors kas sugestų“, – juokiasi Vilius.

Kadangi patys motociklininkai nemokėdavo pasitaisyt motociklų, berniukas iškart prisistatydavo.

„Klausiu vieno, kas man bus, jei pataisysiu. Ar duos nuo čia iki ano medžio pavažiuot? „Oj ne, labai toli“. Ne tai ne. Dar pusvalandis, kantrybė baigiasi ir jau prašo manęs. O aš sakau, kad man jau reikia iki kontoros ir atgal, nes ten ir posūkis yra. Labai greit tuos motociklus pataisydavau – aprūkdavo žvakės ar apsinešdavo kontaktai, o juos reikia kruopščiai nuvalyt. Bet visa tai būdavo komercinė paslaptis“, – pasakoja vyras.

Nors berniukas savo motociklo taip ir neturėjo, vis gaudavo pavažinėt. Tai slapta tėvo IŽ užsivesdavo, tai turtingesnio jaunuolio „Jawa“ palakstydavo – mainais į remontą. Pamena, kaip išdrįso įsibėgėt iki 70 km/val. – patyrė fantastišką jausmą. O kai tėvukas sugalvojo, kad reikia sūnų pamokyt motociklu važiuot, pamatė, kad šis jau moka.

„Pasirodo, tėvukui niekas neišdavė, kad važinėdavausi motociklais. Nes jei kam ką pataisyt, tuoj kviesdavo mane – matyt, jautė solidarumą“, – sako Vilius. Dar vieną stiprų įspūdį jam paliko kartą per televizorių pamatytos motociklų lenktynės: „nurengti“ motociklai, šalmai, numeriai: „O čia tai jėga, ne tik pasivažinėjimas po kaimą“.

Kai Vilius pabaigė aštuonias klases, iš Šveicarijos kaimo, Jonavos rajone, teko versti visiškai naują gyvenimo lapą.

„Man buvo gera namuose, bet tėvai įdavė 20 rublių ir ištrėmė į Vilnių. Klausė, kur noriu stot, o aš nežinojau. Mes svajodavom būt kosmonautais, lakūnais ir milicininkais... Tuomet radijo aparatūros specialybė buvo prestižinė, tad nusprendžiau stoti ten. Atvažiavau į Vilnių ir man čia kaip Brazilijos džiunglės“, – kaip vakar dieną pamena Vilius.

Per stojamuosius egzaminus vaikinas kiek susikirto, bet komisija pagailėjo „kaimietuko“ ir priėmė. Toliau Vilius ieškojo kokių klubų. Bandė patekt į sklandymą, bet dėl širdies vožtuvo ydos nepriėmė. Tuomet laikraščiuose rado motociklininkų būrelio skelbimą. Juokiasi, kad Lentupio g. 4 niekaip negalėjo rasti, ir net taksistai nežinojo, nors tai buvo visai netoli jo bendrabučio. Vis tik vienas taksistas parodė.

„Pasirodo, Angelina, priiminėjusi paauglius į būrelį, pati buvo Tarybų Sąjungos daugiakovės prizininkė – moteris tarp daugybės vyrų. Pamenu, kad mums treneriai kaip mokomąją medžiagą rodė įrašus iš varžybų JAV, kur net amerikiečiai mėgėjai su vienkartinėmis licencijomis savo gebėjimais tiesiog šluostė nosis tarybų prizininkams. Amerikiečiai, jei griūdavo, tai pagaudavo motociklą, išmindavo sankabą, kad neužgestų motociklai ir lekia toliau, o mes jei nugriūdavom, tai ir gulėdavom. Va koks lygis“, – pasakoja motociklininkas.

Ne iš kelmo spirtas

Motociklų būrelis buvo labai paklausus – susirinko 400 jaunuolių nuo 15 metų. Tuomet buvo suorganizuotos atrankinės varžybos, kurios padėjo treneriams atsirinkti perspektyviausius būsimus lenktynininkus.

„Man davė mopedą „Ryga 6“ su pedalais. Kad važinėjant per duobes nesulinktų jo „U“ formos rėmas, suvirinom vamzdį. Pasitikslinau, ar galima mint pedalais ir bėgt šalia nušokus nuo motociklo. Kadangi mane mama buvo į sporto mokyklą įkišusi, kad nesusidėčiau su vietiniais išgeriančiais ir vagiliaujančiais jaunuoliais, buvau fiziškai gerai pasiruošęs. O miestiečiai kokie – užpakaliai dideli, sočiau pavalgę“, – juokiasi tuomet būsimas sportininkas.

Vėliau miestiečiai jam pasakojo, kad jie jau buvo pasiskirstę prizines vietas, o „kažkoks kaimietis juos nurungė“. Tuomet treneriai jį įsidėmėjo – „uždėjo paukščiuką“, kaip sako Vilius. Netrukus jam įdavė naują kelioninį mopedą ir išsiuntė į Lietuvos pirmenybes.

„Starte stovi 30-40 dalyvių. Žiūriu, nuo kalno vietos yra – įsibėgėju su pedalais, kad net baisoka, į kalną irgi su pedalais, netraukia – nušoku, ir per penkis ratus „susirenku“ visus [konkurentus] ir važiuoju pirmas. Ir jau mintys skrieja: „Respublikinės varžybos ir būsiu pirmas...“

Kaip sako, dar meška miške, o jau kailis nudirtas. Iki finišo lieka kokie 200 metrų ir staiga mopedas užgęsta! Žiūriu, vamzdis yra, bako nėra. Jis guli tokiu pačiu atstumu kaip finišas. Ar galiu palikt mopedą ir eit bako pasiimt, ar turiu teisę stumtis iki finišo? Ir stoviu... O man mojuoja – neškis greičiau mopedą ant kupros, kaip vėliau sakė. O aš kaip tas asilas tarp dviejų šieno kupetų ir nežinau, ką daryt. Tik stebėjau, kaip pro mane pralekia kiti. Galų gale nuėjau, bet kontrolinis laikas baigėsi“, – pirmą gerą pamoką prisimena motociklininkas.

Kai Viliui suėjo 16, jis jau turėjo persėsti ant motociklo, nors prie mopedo buvo labai pripratęs. Pavasarį iš karto išvažiavo į sporto sveikatingumo stovyklą Molėtuose. Ten jam davė sportinį krosinį „Minsk“, kurį teko jaukintis, mat ant šlapios molingos žemės vis krisdavo. „Tuomet Lietuvos čempionate tapau jaunių čempionu ir taip prasidėjo mano motokroso karjera. Visos vasaros buvo praleistos motoklube“, – pasakoja Vilius.

Jis sako, kad tuomet motoklube buvo žiauri technikos „natūrali atranka“, nes trūkdavo trosų ir rankenėlių. „Jei pavėluoji ateiti, tavo motociklas nurengtas. Mano noras važinėtis buvo didžiulis, todėl motoklube beveik gyvendavau ir prižiūrėdavau savo motociklus. Mėgdavau variklius perrinkt, kad nesugestų“, – sako Vilius.

Vėliau jis tapo LTSR čempionu dvejose klasėse. Pamena, kaip gavo sunkų 380 „kubikų“ dvitaktį, kuris labai ištampydavo rankas, nes dar nemokėjo jų teisingai atpalaiduot.

Kartą, kai klubas persikėlė į Dvarčionis, o Vilių treneriai buvo palikę už vyresnįjį, kiti motociklininkai sugalvojo atsivežti pigaus vyno. Per pertrauką tarp važiavimų išgėrė ir vienas jų visu greičiu važiuodamas trenkėsi į Vilių, kritęs motociklas šio koją vilko 20-30 metrų. Vaikinas delsė kreiptis į gydytojus, norėjo greičiau važiuot, bet netrukus suprato, kad kojai blogai. Teko praleisti Sovietų Sąjungos varžybas.

Gydytojai nustatė, kad nutrūko kulkšnelis – teko operuoti, sukti varžtą ir priauginti. Kadangi varžtas nebuvo įsuktas iki galo ir koją vis skaudėdavo, teko vėl eiti pas gydytoją, o ten pasibaigus nuskausminimo poveikiui, Viliui teko gyvai pajusti ir varžto įsukimą, ir pjūvio susiuvimą. Bet jau po dviejų dienų motociklininkas pasijuto gerai ir netrukus išvažiavo į varžybas Biržuose.

Čia laukė dar viena nelaimė. Pasirodo, vienas dalyvių buvo susilažinęs, kad pirmas atvažiuos. „Šoku nuo tramplino ir matau, kad kitas motociklininkas iš šono tiesiai lekia į mane. Po smūgio jaučiu, maudžia ranką, motociklo vairas kreivas“, – dėsto Vilius, tada ketinęs net prikulti tą vaikiną. Sėdo važiuot toliau, bet šokus dar kartą pajuto trakštelėjimą ir ant pirštinės išvydo guzą.

Lūžo delnikaulis. Reikėjo operacijos, bet ji labai rizikinga – galėjo sukelti sausgyslių uždegimą, kas lemtų invalidumą, tad Vilius nusprendė nieko nedaryti. Sako, kad iššokęs kaulas apaugo kremzlėm, nieko nebesijautė, tik laikrodžio ant tos rankos nebegalėjo užsimaut.

„Šiaip man turbūt velnias pagalvę pakišdavo, nes tokių rimtų traumų neturėjau. Per ketverius metus iš tų 400 būrelio narių dėl įvairių priežasčių likome tik du. Ir tas kitas iš mudviejų važiuodamas „Jawa“ Vilniuje susidūrė su traktoriumi ir liko su trumpesne koja.

Važiuodavau į Sąjungos čempionatus, bet į dešimtukus sunkiai „lįsdavau“. Tiesa, kartą Kirovograde, priešais Uralą, atvažiavau ketvirtas. Ten buvo labai karšta, vėlgi dėl nežinojimo netekau skysčių. Po finišo mane pasvėrė – 2,5 kg buvau netekęs, liepė išgert tris litrus vandens“, – pamena motociklininkas.

Į karinę tarnybą Vilių paėmė 1975 m. pavasarį. Pasirodo, du metus ieškojo ir susirado per sportą. Kadangi buvo sporto meistras, jį išsiuntė į Odesą dirbti vairuotoju.

„Grįžau iš tarnybos „išalkęs“ motociklų. Gavau 125 kubatūros motociklą ir vėl į varžybas“, – dėsto Vilius prisiminimus.

Sovietų Sąjungos čempionate jam vėl klojosi įdomiai. Po naktinės liūties trasa pažliugo. „Prieš startą – status kalnas. Visi dedasi didesnes grandinės žvaigždes, o aš neturiu. Bet visaip balansuodamas 30 metrų į tą 45 laipsnių kalną užlipu ir ten – lygi pieva. Aš su savo didesne žvaigžde pro lyderius kaip pro stovinčius pralėkiau“, – pasakoja Vilius. Bet lenktynių paskutiniame važiavime jam koją pakišo vėlgi išankstinis atsipalaidavimas – kritus užsikirto trosas. Vietoj išsvajotos antros vietos – ketvirta.

1979 m. Lietuvoje vykusios varžybos jam gerai įsiminė tuo, kad buvo tiesiog alinančios – didelis karštis visą dieną, bėgimo treniruotė 5 val., išsekimas, visiškas atsikratymas važiuojant per trasos „bangas“. Tuomet iš 20 žmonių trasą įveikė tik du – jis ir dar vienas vaikinas.

Po to atėjo laikas, kai vaikinui dingo azartas, mat pasižiūrėdavo į dalyvių lentelę ir žinodavo, kelintas atvažiuos. „Artėja varžybos, velnias, matau, nesinori. Tada pagalvojau, ar mane kas čia verčia? Ir taip pamažu „atšokau“, buvo 1984 m.“, – sako motociklininkas.

Vilius įsigijo „Jawą“, bet bakas buvo mažas, negalėjo toliau kur pakeliauti, tad pasivažinėjo ir tiek. Paskui patraukė į automobilių žiedą „mechanikaut“ – ten praleido 10 metų, pabandė ir lenktyniauti, bet po motociklų automobiliai nesužavėjo. 1998 m. atvažiavęs į Kačerginę išvydo pirmąsias „britvas“ iš šiukšlynų, kaip sako.

„Vienas verslininkas, su kuriuo Plytinės kartodrome „užaugom“, pasiūlė „britva“ pravažiuoti. Pavažiavau ir matau, kad vairą reikia atvirkščiai sukt. Krosinį suki ten, kur reikia važiuot, o čia priešingai – reikia vairą stumt, kad motociklas guldytųsi“, – netikėtą įspūdį pamena motociklininkas.

Tada buvęs „Žigulių“ detalių bazės direktorius Vytautas Tarailė Viliaus paklausė, ar šis pavažiuotų taip lenktynėse. Vilius prisipažino, kad neturi pinigų startiniam mokesčiui.

„Šalia stovėjęs mano draugas davė man ir šimtinę, ir motociklą, tada užėmiau antrą vietą. Mane vėl pagavo sportinis interesas, naujovė!“, – pasakoja Vilius, kuriam tuomet buvo 44 metai.

Jis vėl įsisuko į motociklų lenktynes – iš pradžių veteranų klasėje, o kai 2001 m. ją panaikino – tuomet bendrai su visais.

Vilius pamena, kaip lenktynėse Kačerginės „Nemuno žiede“ motociklininkai važiavo su dvitakčiais: IŽ‘ais, „Minsk‘ais“, „Rotax‘ais“. Jis žinojo, kad ši trasa yra bloga dvitakčiams. „Trasoje yra aukščių skirtumas, aukščiau saulė įkaitina orą, žemiau jis šaltas, drėgnas – motorui reikalingi skirtingi mišiniai. Tai aš su keturtakčiu GS varžovus ir „patvarkiau“, nors jie ir greičiau važiuodavo“, – pasakoja Vilius.

Palangos 1000 km lenktynių trasoje motociklininkams buvo pridaryta daug posūkių, tad Viliui pravertė motokroso įgūdžiai. Bevartydamas savo „Honda CBR F“, kuri palyginus su kitų buvo labai sunki, iš 12-os atvažiavo trečias. Dalyvavimą profesionaliame sporte Vilius baigė 2007 metais.

Paradoksas, kad anuomet Viliaus „kosmosu“ vadinti lėktuvai vis tiek įsiveržė į jo gyvenimą. Gyvenimo kelias vėl suvedė su draugu, su kuriuo sutarė dėl mainų: draugas suorganizuos jam šuolį parašiutu, o Vilius – motociklo vairavimo pamokas.

Nors labai bijojo iššokti, tai paskui padarė dar daug kartų. Ėmė sukinėtis aerodrome, padėjo prie lėktuvų technikos tvarkymo, kol vieną dieną jį tiesiog lėktuve prisegė ir paskraidino. Taip atsirado dar vienas pomėgis – skraidymas, netrukus jis įgijo mėgėjo licenciją.

Vilius sako, kad jei gyvenime žmogus daro tik vieną dalyką, tai tampa rutina ir atsibosta. Jo gyvenimas – tai mikrochemos, motociklai, parašiutai, lėktuvai.

Abu Viliaus sūnūs – taip pat motociklininkai, kurie pabandė ir užsikabino už važiavimo žiede. Tėvas jiems padeda prižiūrėti techniką. Vilius juokiasi, kad sūnus Mikas, prisižiūrėjęs „Moto GP“, Bikerniekų žiede Latvijoje tėvą tiesiog „sutvarkė“.

„O aš avarijų ten prisižiūrėjęs, baisu, kad kaulai subyrės“, – sako Vilius. Motociklininkas pastebi, kad tie, kurie trasose prisivažinėja, gatvėje nebelaksto. „Kol nevaldai visiškai motociklo pilnai, esi labai pavojingoje būsenoje. Atsipūsti gali lenktynių trasoje, ne gatvėje.

Nes jei už vairo galvoji apie kažką kitą, tampi ne vairuotoju, o keleiviu. Ir laikausi nuostatos, kad kelyje mus medžioja visi. Tik šių nuostatų dėka iki šiol esu gyvas“, – tvirtina ilgametis lenktynininkas, pats gatvėse patyręs ne vieną avariją.