Bene didžiausią jos gyvenimo malonumo dalį sudaro čia įgytos motociklo vairavimo teisės, daugybė bendraminčių ir kavutę gurkšnojančiais motociklininkais nusėtas peizažas sekmadieniais.
„Esu linkusi manyti, kad motociklininkai Lietuvoje gimsta dviem būdais – berniukai jais tampa bestumdydami ir bekrapštydami savo „minskelius“, „ižus“, „jawas“, o merginos – iš pradžių tik seilę varvindamos į savimi patenkintus motociklininkus, svajodamos, kaip prisiglaus prie to drąsuolio nugaros.
Vyras ant motociklo – ohoho, manėme mes, nepagalvodamos, kas pasimatys iš po šalmo. Kartą sukaupusi visą drąsą priėjau prie vieno iš tokių pakalbinti ir – o varge – pamačiau ne itin išvaizdų ir be galo drovų vaikiną, kuris negrabiai išlemeno kelis žodžius.
Mano sudievintas įsivaizdavimas akimirksniu subyrėjo į šipulius. A, apie moteris. Taigi jos net neįtaria, kad pasivėžinimas ant galinės sėdynės įpūs joms didžiulę aistrą motociklams – „tai jėga, noriu savo!“
Žinoma, nenoriu suabsoliutinti – kai kurie motociklininkai gimsta ir po Cezario ar pernešioti“, – juokavo mergina.
Meilė motociklams gimė užsienyje
Iš Rudaminos kilusi 22-metė motociklininkė Greta Radvilavičiūtė užgimė taip pat – pasivažinėjusi su keliais draugais kaip keleivė suprato, kad turi pati vairuoti.
Jau D. Britanijoje užsirašė į vienos dienos privalomus motociklo kursus CBT, po kurių galima vairuoti motociklus ne didesnės nei 125 cc kubatūros su L ženklu ant motociklo priekio ir galo.
„Kaip tyčia mano draugas turėjo seną 125 cc motociklą, kurį ruošėsi parduoti, taip iš jo ir nusipirkau savo pirmąjį „meilę“ – 2010 metų „Yamaha YBR 125“. Po 9 mėnesių užsirašiau į pamokas ir išsilaikiau pilnas teises – A2 kategoriją“, – pasakoja mergina.
Smagu žiūrėti jos „Facebook“ paskyroje dedamus videoįrašus – toje „kairės pusės“ šalyje raudonplaukė nardo kaip žuvis. Gretai turbūt baisiau būtų vairuoti Lietuvoje – čia jai eismas būtų kita puse.
Gretos atvejis atrodo standartinis, bet ji tikrai žavi savo dideliu polėkiu važinėtis – per pusmetį „prisuko“ 10 000 km, lekia bet kokiu oru, bet kokia proga, ištaikiusi bet kurią minutę.
Dabar ji važinėjasi 2014 m. „brytvute“ „Kawasaki Ninja 300“ – tai jai buvo simpatiškiausias variantas iš A2 kategoriją atitinkančių motociklų.
„Pasakysiu taip – dabar negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be motociklų, – dėsto mergina. – Dar tik antri metai, kai važinėju, bet tai tapo mano gyvenimo dalimi. Motociklas man nėra tik transporto priemonė – galėčiau jį pavadinti savo geriausiu draugu, kuris visad šalia, praskaidrina nuotaiką, su juo niekad neliūdna.
Tikrai tapau žymiai laimingesnė nuo tada, kai įsigyjau motociklą. Negaliu įsivaizduoti geresnio būdo praleisti dieną nei saulėtą šiltą dieną ant motociklo, valandų valandas“.
Jaučiasi sava
Lietuvaitė Braitone gyvena jau ketverius metus, dabar dirba padavėja ir taip užsidirba motociklui. „Čia netgi būdama padavėja gali užsidirbti visai neblogus pinigus. O kaip visi žinome, motociklai reikalauja patuštinti kišenę“, – šypsosi Greta.
Ji prisipažįsta, kad Braitone jai labai patinka. „Anglai sako, kad Braitonas yra geriausia vieta gyventi D. Britanijoje. Tai nedidelis miestas, turintis savo žavesį. Žmonės labai draugiški, atsipalaidavę ir plačių pažiūrų. Pripratau kasdien matyti jūrą ir nuostabius saulėlydžius.
Vos 10 min. nulėkus motociklu galima atrasti ir žalesnio gamtos grožio“, – kloja įspūdžius mergina.
Anot Gretos, sekmadieniai pas juos yra tikra motociklininkų diena. Lauko kavinėse galima išvysti šimtus motociklininkų. Visi kaip šeima, kaip seni draugai – sėdi, gurkšnoja kavą, šnekučiuojasi.
„Ir nesvarbu, kokio amžiaus, kokius motociklus vairuoja – visi labai draugiški“, – tvirtina mergina. Per kasmetinius renginius ji mato, kaip visa pakrantė tiesiog nuskęsta motocikluose.
Paklausiau Gretos, ar ji nėra girdėjusi apie legendines dvi dienas trukusias muštynes tarp modų ir rokerių šitoje pačioje pakrantėje 1964 metais – tuomet ant smėlio kovėsi minios jaunuolių. Ji nežinojo, bet prisiminė, kad vasarą vienas įkaušęs vyriškis jos kompanijos klausinėjo, ar šie žiną, kuo modai skiriasi nuo rokerių.
Emigravusio žmogaus visada knieti paklausti, ar nesiilgi gimtinės, ar nesijaučia neprisileidžiamas vietinių. Bet panašu, kad jaunoji lietuvaitė tarp britų jaučiasi puikiai, o tam didelės įtakos turi ir motociklai.
„Motociklininkai visokio amžiaus, tautybių ir visi labai draugiški, tarsi viena šeima. Niekad neturėjau jokių problemų būdama užsienietė, netgi atvirkščiai – sulaukiu daug palaikymo, susidomėjimo. Jaučiu, kad jiems aš esu artimesnė nei britai, neturintys ryšio su motociklais.
Tarp motociklininkų niekada nesusidūriau su jokio plauko diskriminacija“, – džiugu klausytis Gretos.
Mitas apie britų orą
Mergina pasakoja, kad D. Britanijoje tikrai daug motociklininkų – jų priskaičiuojama per milijoną. Galima pamatyti visko nuo 50 cc motorolerių iki „hayabusų“.
Ypač populiarūs sportiniai motociklai, nes yra gražių vingiuotų kelių ir daug trasų. Netoliese vyskta „Isle of Man TT“, „British Superbikes“ ir kitos motociklų varžybos. Tarp britų yra labai daug „Moto GP“ gerbėjų – jau įsivaizduoju ir pavydžiu, kaip smagiai klegama pub‘uose ir lauko kavinėse per lenktynių sezoną.
„Lietuvoje motociklai daugiausia vasariškas hobis, o pas mus, jei nori, gali visus metus važinėti. Nemažai yra „fair weather riders“, važinėjančių tik šiltomis sausomis vasaros dienomis, tačiau ir daug tokių kaip aš – važinėjančių ištisus metus bet kokiu oru“, – pasakoja Greta.
Ji sako, kad dažnas šią šalį įsivaizduoja kaip nenustojančio lietaus kraštą, bet tai esą netiesa – nors žiemą lyja daug, vasaros sezonas nuostabus, dažniausiai būna nei per šalta, nei per karšta.
Pats pačiausias laikas važinėjimuisi jai būna tarp balandžio ir spalio. Kai pagalvoji, bene dviem mėnesiais ilgiau, nei šiltasis sezonas mūsuose. Ypač jei dar kokie 7 broliai miegantys nesugalvoja pabusti.
„Neįsivaizduoju, kaip galėčiau motociklą palikti garaže per lietuvišką žiemą! Tikrai, kaip jūs ten išgyvenat?“ – juokiasi raudonplaukė.
Gyvybiškas poreikis
Kai tik pradėjo važinėtis Anglijoje, Greta buvo prisijungusi prie didelės motociklininkų grupės, bet ši iširo – kilo nesutarimų, nieko nuostabaus. Dabar ji turi kelis bičiulius motociklininkus, su kuriais ir nardo tais gražiais vingiuotais keliukais.
„Daug kartų su bičiuliais esam išlėkę dienai į pajūry – atsipalaiduojam ir dalinamės didelėm juoko dozėm“, – sako Greta.
Tačiau koks gi būtum motociklininkas, jei nedievintum ir kelio vienatvės. Greta irgi mėgsta čiupti šalmą ir išlėkti pasibastyti vienumoje.
„Nėra geresnio jausmo nei važiuojant tuščiu vingiuotu keliu gražią dieną, pasirenkant savo tempą, galimybes. Tai ne tik adrenalinas ir greitis, tai laisvė ir atsipalaidavimas. Motociklininkai sako, kad neįmanoma apibūdinti jausmo, kurį sukelia važiavimas motociklu tiems, kurie nėra to patyrę.
Ir jie teisūs. Tas jausmas yra neapsakomai malonus – tik aš ir mano motociklas, kelyje mes susijungiam į vieną. Važiuodama jaučiuosi gyva“, – Gretos žodžiai skamba kaip tikrų tikriausia poezija.
Bandau išklaust, ar Greta mėgsta viršyti greitį – juk raudoni plaukai ir „brytva“ nieko gero nežada.
Ji tvirtina, kad jaučiasi esanti „per viduriuką“. „Viskas savo laiku ir savoje vietoje. Mieste stengiuosi važinėti atsargiai, nes mašinų vairuotojai nėra itin pastabūs, todėl reikia būti viskam pasiruošus.
Iš tiesų turiu blogą įprotį – ar daug, ar nelabai, bet viršiju greitį. Toliau nuo miesto mėgstu palakstyti. Neseniai pradėjau tobulinti savo įgūdžius posūkiuose ir vaje – koks adrenalinas!“ – sako motociklininkė.
Pasirodo, užsienyje motociklu lakstanti dukra savo pomėgiu užkrėtė ir tėtį – šis irgi sau nusipirko motociklą. „Kaip ten sako – obuolys nuo obels netoli rieda? Truputį atvirkščiai pas mus išėjo“, – juokiasi Greta.
Manau, kad Gretos tėvai tikrai gali būti ramūs. Bent jau aš būčiau rami, žinodama, kad motociklizmas yra svarbiau už lėbavimą su bendraamžiais. Šis užsiėmimas reikalauja didelės atsakomybės, bet tai gyvenimo alsavimas, buvimas gamtoje, pasitikėjimas savimi, vidinis augimas, o ne jaunų dienų pasmerkimas apsiblausime ir monotonijoje.
*****
Braitono mūšis
Braitono pakrantėje 1964 m. Sekminių savaitgalį virė aršios dviejų anuomet labai populiarių jaunimo subkultūrų – modų ir rokerių – muštynės. Šie susitiko visai atsitiktinai – tiesiog suvažiavo pasimėgauti savaitgaliu ir puikiu oru. Internete galima rasti aibę nuotraukų, kuriose matyti minios jaunuolių, besipliekiančių gultais.
Modai ir rokeriai nuolat įsiveldavo į muštynes gatvėse. Pirmieji buvo itališkai stilingi, važinėjosi motoroleriais, o antrieji – tokie „wild“ stiliaus motociklininkai „kožomis“.
Rašoma, kad kai kurie modai savo odinių striukų nugarose turėdavo įsisiuvę žvejybinius kabliukus ir skutimosi peiliukus – kad priešininkai susižalotų. Gaujos mušdavosi pagaliais, motociklų grandinėmis, peiliukais.
Didžiausios kautynės įvyko būtent tada Braitono pakrantėje ir užsitęsė net dvi dienas. Galiausiai nedidelę grupelę rokerių, net ir saugomą policijos, apsupo modai ir negailestingai aptalžė.
Areštuotieji buvo praminti pjuvenų cezariais. Dabar rašoma, kad anuomet daug isterijos įpūtė ir pati žiniasklaida – ieškodama ir net prikurdama pikantiškų detalių apie jaunuolius.
