Kitaip sakant, mašiną turi beveik kas antras. Vis dėlto tiek daug keliaujantys ir pasaulio matę žmonės kaip A.Sabonis pamena, kad vos prieš keliasdešimt metų mūsų gatvėmis riedėjo tik vienas kitas automobilis. Tuomet spūstys, perpildyti daugiabučių kiemai ir galimybė rinktis iš daugybės automobilių markių buvo protu nesuvokiama. Tad šį kartą interviu apie automobilius garsiausio šalies krepšininko gyvenime.
– Grįžkime į jaunystę. Ar prisimenate pirmąjį kartą prie automobilio vairo?
A. Sabonis: Pirmoji pažintis su automobiliu – prie tėvo „Žiguli“ vairo. Jis labai saugojo savo automobilį, vis netikėjo, kad galiu vairuoti, bijojo, kad ko pridarysiu. Vis dėlto vieną dieną radau rakčiukus ir be jo leidimo išvažiavau. (Šypsosi.) Jei atvirai, tarp treniruočių stovyklų mane vairuoti išmokė Valdemaras Chomičius.
– Ar prisimenate savo pirmąjį įsigytą automobilį?
A. Sabonis: Taip, jį įsigijau 1982-aisiais, po pasaulio čempionato. Tai buvo „Žiguli“ septintukas (VAZ-2107. – Red. past.). Iš jo net nereikėjo išlupti priekinės sėdynės!
– Iš tiesų esate unikalaus ūgio lietuvis. Ar dažnai tekdavo modifikuoti automobilius?
A. Sabonis: Su tarybinėmis mašinomis tikrai buvo sunku. Visas reikėjo perdaryti – ir „Volga“ (GAZ-24. – Red. past.), ir „Žiguli“. Dar „Volvo“ teko pailginti, nors 740 modelis atrodė gana didelė mašina, bet tos vietos viduj... Buvo sunku. Iš užsieninių tai buvo vienintelė sėdynė, kurią dar reikėjo tvarkyti, o šiaip, jei tilpdavau, važiuodavau, o jei ne – nevažiuodavau. (Šypsosi.)
– O koks buvo jūsų pirmasis užsieninis automobilis?
A. Sabonis: Ko gero, „Volvo“ ir buvo pirmasis. Jį man pasiūlė, kai išvažiavau žaisti į Valjadolidą (Ispanijos miestas. – Red. past.). Kai rungtyniavau Madrido „Real“ klube, vairavau „Renault Megane“ – labai geri prisiminimai. Grįžus namo buvo tikrai sunku sukioti „Volga“ vairą. (Juokiasi.) Mano draugas tuo metu Briuselyje turėjo „Renault“ saloną.
Kai važiuodavome iš Ispanijos, jis mane pavežiodavo visokiais naujais automobiliais. Aišku, po to pirmoji mano asmeninė įsigyta mašina buvo „Renault Espace“. Iš tiesų pasakiška mašina kelionėms ir palikusi gerą įspūdį. Ypač ji naudinga buvo, kai atsirado vaikų, – tiek Ispanijoje važinėjome, tiek persikėlę čia, į Lietuvą. Ir erdvus, ir patogus automobilis. Tais laikais tai buvo tokia kosminė mašina.
– Su šio prancūzų prekės ženklo automobiliais turite ir daugiau patirties. Ar esate patenkinti šių gamintojų automobiliais?
A. Sabonis: Labai džiaugiamės, kad turime ilgalaikius partnerius. Kai bendradarbiaujama daugiau nei 15 metų, tokia draugystė tolygi šeimos santykiams. (Šypsosi.) „Renault“ labai padeda ne tik „Žalgirio“ klubui. Organizuodami 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje federacijoje dėl transporto neturėjome jokių problemų – kiek reikėjo automobilių, tiek gavome. O ten juk tiek svečių buvo, tiek krovinių reikėjo po visą Lietuvą išskirstyti... Rimtas projektas.
Apskritai automobiliai krepšininkams – ne juokas. Šiais laikais tenka daug važinėti, tempas didelis, su traukiniais ir autobusais neprilakstysi, šalis nedidelė, o migruoti reikia. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų keliauti be automobilių.
Tiek „Megane“, tiek „Laguna“ – gana erdvūs ir patogūs. Su „Megane“ mes ir svečius sutinkame, ir tikrai patogiai jaučiamės. Vienus reikia nuvežti iki oro uosto, kitus pasiimti ar pervežti į kitą miestą. Ypač šiemet, kai turėjome tiek daug renginių. Kitais metais vėl laukia jaunimo čempionatas, kuriame dalyvaus ne tik lietuviai, bet ir krepšininkai iš užsienio. Automobiliai tokiais atvejais labai reikalingi.
– Kokias automobilių savybes labiausiai vertinate? Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį, kai renkatės automobilį?
A. Sabonis: Žinoma, norisi erdvesnių. Teko vairuoti kelis tikrai erdvius amerikinius automobilius, bet čia, Europoje, su jais sunkoka. Mūsų stovėjimo aikštelės, gatvės – viskas kur kas siauriau, nepritaikyta tokiems gabaritams. Nors iš tiesų tos erdvės yra. Amerikoje buvau įpratęs – ten atvažiuoji į stovėjimo aikštelę ir gali daryti ką tik nori, o pas mus, galima sakyti, viskas milimetrais.
– Iš tiesų Europa sunkiai palyginama su Amerika. Kita vertus, Vilniuje gal dar ne taip, bet, pavyzdžiui, Ispanijoje arba Italijoje...
A. Sabonis: Ispanijoje man teko vairuoti „Chrysler“ autobusiuką. Išsigandau! Maniau, kaip aš išvažiuosiu?! Ten siaubinga. (Šypsosi.) Ir aš kalbu apie stovėjimo aikštelę prie didžiulio prekybos centro. Dieve, Dieve... Kita vertus, irgi gerai – Ispanija išmokė gerai vairuoti. Turiu omeny, kad ten viskas „britvom“, kaip mes vadiname, pritaikyta – statoma milimetrų atstumu, neturi kur veidrodėlių prilenkti, kad pralįstum. Teko įgusti vairuoti ir tokiomis sąlygomis.
– O kiek šiuo metu automobilių priklauso jūsų šeimai? Kokį automobilį vairuojate pats?
A. Sabonis: Pats vairuoju „Maserati GranTurismo“. Apskritai visi turime asmeninius automobilius. Žmona Ingrida turi savo, vaikai – savo.
– Gal tik jaunesnieji vis dar su jumis keliauja?
A. Sabonis: Jaunesnieji... Aušrinei ką tik sukako 18-a. Nors jie visi jau nuo 15 metų vairavo transporto priemones, kuriomis leidžiama važinėti su B1 kategorijos teisėmis. Jomis galima važiuoti visur, išskyrus autostradoje. Tad dabar jau sėda prie vairo būdami ne visai naujokai, įgavo įgūdžių.
– Esate viešas ir žinomas asmuo. Kaip policijos pareigūnai reaguoja, kai jus sustabdo kelyje?
A. Sabonis: Būna, kartais užsikalbi... Tiesą sakant, visais laikais mes su jais gražiai sutarėme. Jaunystėje buvo ir prilakstyta, ir smulkių avarijų, o dabar aš greičio kažin kiek neviršiju, nesąmonių nedarau... Tfu tfu tfu, kaip sakoma (pabeldė į medį ir šypsosi).
Kai esi jaunas, atrodo, kad kažkur greičiau nulėksi, bet laikui bėgant viskas keičiasi... Aišku, kai pagalvoji, jaunimas laksto, o automobiliai vis tobulėja – arklio jėgų juk daugėja, o taisyklės net supaprastinamos. Įsivaizduoju, kad jaunam ypač sunku – kai kas ir neišlaiko. Tačiau tai priklauso nuo žmogaus.
– Ir paskutinis klausimas. Artėja Kalėdos. Ko palinkėtumėte ne tik vairuojantiems, bet ir nevairuojantiems?
A. Sabonis: Ramybės, sveikatos... Aišku, kartais tenka skubėti, nieko nepadarysi. Pavyzdžiui, į lėktuvą ar dėl kokių nors rimtų priežasčių, tarkime, gimdo žmona ar pan. Daug ko nutinka. Tad, žinoma, linkėčiau, kad pasisektų laimingai pasiekti tikslą. Sakoma – greit visur nenuskubėsi, bet būna, kad kitąkart tai daryti tenka, tad ir linkiu, kad būtų sveiki ir saugūs kelyje.
