Atrodytų, kad per tris dešimtmečius trunkančią neįtikėtinai sėkmingą piloto karjerą (daugkratinis kartingo ir žiedinių lenktynių čempionas) Ramūnas turėjo numalšinti pergalių alkį ir apsiprasti su šampano, tradiciškai laistomo ant nugalėtojų garbės pakylos, skoniu.
Visgi kalbėdamas apie pastarąją pergalę 37-erių kaunietis sunkiai tvardo emocijas. Šis trofėjus toks saldus, koks tik gali būti saldus pirmas kartas.
- Ramūnai, dar nesibaigus Lietuvos ralio čempionatui, tapai jo nugalėtoju. Dabar išplėšei pergalę NEZ pirmenybėse. Panašu, kad tai vienas pačių sėkmingiausių tavo sezonų?
- Tiesą sakant sunkiai neprisimenu, kada varžybose viskas dėliojosi taip sklandžiai. „Formulės“ laikais esu du kartus laimėjęs Baltijos šalių čempionatą ir tuo metu man tai buvo nepaprastai svarbu, nes atlaikyti stipriausių Latvijos, Estijos ir Suomijos žiedo meistrų spaudimą su turėtais resursais atrodė net teoriškai sunkiai įmanoma.
Tačiau ralio pasaulyje viskas dar gerokai sudėtingiau. Vien tai, kad čia rezultatą lemia ne tik gebėjimas susitvarkyti su nuosavomis emocijomis ir tiksliai valdyti techniką. Ralyje būtinas idealus tarpusavio supratimas su šturmanu.
Ačiū Dievui, mums su Tomu tai pavyksta – kartu mes važiuojame tokiu pat tempu, kaip patys greičiausi šio regiono ralio pilotai. Pastarosiose lenktynėse „Rally Latvija 2014“ mes iki pat finišo realiai kovojom dėl pirmosios vietos bendroje įskaitoje.
12-14 km ilgio greičio ruožuose drauge su trim-keturiais lyderių ekipažais „tilpdavome“ į 2-3 sekundžių intervalą, o tris „dopus“ laimėjom. Kova buvo aštri, o reginys – gražus.
- Tačiau norint iškovoti NEZ taurę tau pakako važiuoti tiesiog racionaliai ir nedaryti klaidų. Ar ralio išvakarėse užsiėmėte „matematika“?
- Mes žinojom, kad finišuoti pakanka 10-oje vietoje. Net jei artimiausias mūsų persekiotojas Janis Vorobjovs būtų lenktynes laimėjęs, tokiu atveju mums būtų pakakę taškų pirmai vietai išsaugoti.
Bet aš neišmokau ir turbūt jau neišmoksiu važiuoti skaičiuodamas, o ne stengdamasis būti maksimaliai greitas. Man svarbu, per kiek sekundžių nuvažiuoju kilometrą ir kaip šis skaičius atrodo varžovų pasiekimų kontekste.
Elgiantis kažkaip kitaip nebūtų įmanoma patirti to, ką patiri į lenktynes įdėdamas visą dūšią. Beje, ralio fanai šiuos dalykus puikiai suvokia, jaučia ir vertina. Šia prasme Latvijoje lenktynės buvo tobulos, nes po kiekvieno greičio ruožo finišo rezultatai buvo transliuojami tiesioginiame radijo ir televizijos eteryje.
Žurnalistai komentavo kam kaip sekasi, o žiūrovai emocingai reagavo į viską, kas vyksta trasoje. Pavyzdžiui, pirmą kartą važiuojant Jūrmalos gatvėmis suformuotą greičio ruožu pasiekėme geriausią rezultatą, todėl kai čia atvažiavome antrą kartą publika taip šėlo, kad to nebuvo įmanoma nepastebėti net ir visą dėmesį sutelkus į vairavimą.
- Nori pasakyti, kad pasidavei emocijoms?
- Žinoma ne. Aš tiesiog labai komfortiškai jaučiausi važiuodamas tokiu tempu, kokį pavyko pasiekti jau pačiuose pirmuose greičio ruožuose. Mes visą laiką buvo treti – antri bendroje įskaitoje. Tai sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis, automobilis elgėsi nepriekaištingai, todėl pradėjom dar labiau spausti.
Net J.Vorobjovo avarija, kai jam lekiant didžiuliu greičiu šiek tiek pritrūko kelio pločio (po smūgio latvio mašina išsiardė taip, kad vairuotojas galėjo išlipti laukan neatsidaręs durelių), mūsų „neatvėsino“.
Vienintelis momentas, kai supratau, kad turiu koreguoti tempą ir šiek tiek atleisti akceleratorių buvo Bikerniekų trasoje. Pasirinkome šiek tiek per minkštas padangas asfaltiniams etapams, kurios jau po dviejų greitų posūkių jos perkaito ir pradėjo „plaukti“. Teko jas taupyti toje vietoje, kur tikėjausi turėti pranašumą.
- Apskritai, kuo specifinis ir kuo sudėtingas latviškas ralis?
- Konkrečiai šios lenktynės išsiskyrė itin slidžiais keliais – buvo labai šlapia, todėl kartais jautėmės lyg su vasarinėmis padangomis būtume patekę į šlapdribos debesį. Šiaip „Rally Latvija 2014“ vyksta patiems latviams taip pat gerai pažįstamose „žaidimo aikštelėse“, kaip kad lietuviams sportininkams yra pažįstami greičio ruožai apie Zarasus ar Uteną.
Tai ralio klasika beveik kaip Suomijoje – visas veiksmas prasideda peršokus trampliną ar išnėrus iš „aklo“ posūkio.
Bendras kilometražas per 500 km. Šešiolika greičio ruožų išbarstyti po pusę Latvijos, nuo Tukums iki Cesio. Daug veiksmo miesteliuose, žmonių – gausybė. Viskas suorganizuota ne prasčiau, kaip pasaulio ralio čempionate.
- Po tokios pergalių serijos tavo kaip piloto akcijos yra maksimaliai brangios. Ar bandysi tuo pasinaudoti ir kitais metais persėsti į modernesnį automobilį?
- Greičiausiai ne. Faktas, kad su mūsų turima technika vis dar galima konkuruoti. Lenktynes Latvijoje laimėjo estai su „Ford Fiesta R5“ – vienu pačių „kiečiausių“ ir brangiausių šiuo metu gaminamų ralio automobilių – bet jie mus aplenkė tik keliomis sekundėmis.
Antrą vietą užėmė latviai su nacionalinės klasės (t. y. su daugiau galią didinančių patobulinimų) mašina. Ketvirtas liko ekipažas, važiavęs „S 2000“ klasės „Ford Fiesta“. Tai liudija, kad net keletą kartų daugiau kainuojanti technika negarantuoja nugalėtojo titulo. Mes greičiausiai investuosime į turimo „bolido“ atnaujinimą ir sieksim didesnio jo patikimumo, bet ne visiškai naujo automobilio.
- Ar šiais metais jau kabinsi šalmą ant vinies?
- Dar ne. Gruodį vyks paskutinis Baltarusijos čempionato etapas. Mes ten taip pat dalyvavome ir šiuo metu esam lyderiai. Jei nenutiks ko nors nenumatyto – turėtume ir iš šio „serialo“ parsivežti trofėjų.
- Ar neplanuoji kitą sezoną išbandyti jėgų Europos čempionate ar kuriuose nors WRC etapuose?
- Ralis yra „žiauriai“ brangus sportas, todėl galvoti apie tokio kalibro varžybas galima nebent prie mūsiškio metinio biudžeto prirašius dar vieną nulį. Deja, greičiausiai taip nenutiks. Etapas, kai svaigome kurdami ambicingus planus, jau praeitas. Esu realistas.
