V.Žala radijui „Laisvoji banga“ teigė, kad sunkiai pavyko tramdyti azartą, kuris užplūsdavo lekiant trasomis Druskininkų apylinkėse, tačiau tik tai garantavo stabilų važiavimą ir rezultatą pasibaigus paskutiniam Lietuvos automobilių ralio čempionato etapui.
– Tai buvo laukta ir planuota pergalė ar vis dėlto maloni staigmena?
– Manau, kad man pačiam tai buvo labiausiai netikėta. Dažniausiai mes važiuojame penketuke. Šį kartą sakiau, kad jei pateksim į trejetuką, bus puiku. Galbūt, šiek tiek pagreitėjom, tačiau yra kur pasitempti. Na, kai visi mums taip „padėjo“ beliko tik atvažiuoti.
– Dauguma lenktynininkų patyrė nesėkmes. Jūs ralį baigėte be didesnių problemų. Kas tai lėmė?
– Remdamasis savo nedidele patirtimi, galiu pasakyti, kad ralis tai sportas, kuriame daug ką lemia sėkmė. Kartais sekasi, kartais ne. Šį kartą pasisekė man, bet turiu ir ne tokios džiugios patirties.
Gali į ralį atvažiuoti puikiai nusiteikęs, su gerai paruoštu automobiliu, tačiau viskas gali labai greitai pasikeisti. Kartais tos nedidelės nesėkmės tuo ir baigiasi, o kartais grįžti namo tuščiomis. Ralis – neprognozuojamas reikalas.
– Daug kam kliūtimi buvo 7-asis greičio ruožas. Ar tai ir buvo toji problema, lėmusi tiek nesėkmių?
– Tai buvo itin techniškas greičio ruožas. Pirmą kartą jį važiuoji tik pagal scenogramą, o antrą kartą daug ką atsimeni ir bandai pasistengti važiuoti greičiau ten, kur pirmą kartą sudvejojai. Be to, Druskininkuose minkštas gruntas ir greit pasidaro vėžės, o šalia jų gana slidu, todėl lengva išslysti.
Kartais tiek ir tereikia, trasos siauros, aplinkui medžiai, galbūt tai ir pakišo koją kai kuriems lenktynininkams. Aš taip nesureikšminčiau šio greičio ruožo. Jis buvo pakankamai sudėtingas, tačiau kažkam tiesiog nepasisekė.
– Kaip sekėsi pirmą dieną vykusiame naktiniame greičio ruože?
– Naktiniai greičio ruožai man patinka, bet reikia nemažo susidirbimo su šturmanu. Važiuoti sunku dėl prasto matomumo, pats ruožas ganėtinai užpintas, nėra daug vietos įsibėgėti, tačiau visa tai kompensuoja geras susikalbėjimas su šturmanu.
O mes su Žygimantu jau kurį laiką nevažiavome kartu. Paskutinį kartą pasirodėme Norvegijoje prieš keletą mėnesių, todėl pirmoji diena pareikalavo nemažai nervų. Dėl to pirmame greičio ruože ir buvo ta klaida, kuri mums vos nesibaigė griovyje, tačiau įsivažiavome ir antra diena buvo jau visai nebloga. Deja, naktinis greičio ruožas mums buvo gana nervingas.
– Pasak Jono Balčiūno, paskutinis greičio ruožas, buvo šou, labiau skirtas žiūrovams, tačiau jūs jį pravažiavote labai atsargiai. Ar toks ir buvo tikslas?
– Taip, toks ir buvo tikslas. Kas stebėjo, teisė mane žvilgsniais, kad tik ko neprisidribčiau paskutiniuose 3 km., o tą tikrai galima padaryti, kai tokia įtampa. Po pirmo posūkio supratau, kad važiavimas krypsta ne ta linkme, kuria norėtume, tačiau susiėmėme ir ramiai pravažiavome šį greičio ruožą.
– Ar asfaltinės dangos greičio ruožas tinkamas lenktynininkams, norintiems atskleisti savo meistriškumą?
– Juk būna ir asfaltinių ralių, todėl aš dangos taip nesureikšminčiau. Važiavimas tarp šieno kitkų yra specifinis, labiau panašus į slalomą ir mažiau palankus ralio mašinoms vien dėl galimybės tinkamai sureguliuoti automobilį.
Teko matyti ir daug problematiškesnių greičio ruožų, kur sustatomi kūgeliai ir ten jau vyksta visiškas slalomas. Sakyčiau, kad į tokius ruožus paleisti ralio lenktynininkus yra kvaila, o čia tebuvo duoklė žiūrovams. Negaliu skųstis.
– Sulaukiate spaudimo iš žiūrovų?
– Ralis, kaip ir kitos sporto šakos be žiūrovų neįmanomas. Be jų tiesiog būtų bepročių eilė trasoje, todėl žiūrovai yra esminė, sudedamoji ralio dalis.
Spaudimas egzistuoja visą laiką. Kuo daugiau žiūrovų, tuo labiau norisi pravažiuoti greičiau ir įspūdingiau. Mano nuomone, kuo daugiau žiūrovų matai, tuo atsargiau reikia važiuoti, nes būtent tose vietose sekundė šlovės gali atsipirkti ilgai besitęsiančiu apmaudu.
Tokia išmintis ateina su patirtimi ir metais, nes galiausiai suvoki, kad svarbiausias rezultatas. Pačioje pradžioje su broliu dėdavome labai daug pastangų, kad kiekvieną kilometrą pravažiuotume maksimaliu greičiu, bet tokiu tempu važiuoti visą ralį sunku.
Anksčiau ar vėliau išlenda klaidos, kurios, geriausiu atveju, kainuoja kelias minutes griovyje, blogiausiu – sudaužytą automobilį. Todėl stengiamės išlaikyti vienodą tempą ir siekti rezultato finiše, o ne viename posūkyje.
– Ar galima sakyti, kad ši pergalė buvo viso sezono apibendrinimas?
– Ralyje yra dvi sudedamosios dalys: nuvažiuotas kilometražas ir pamokos, kurias gauni. Šiemet mes turėjome vertingą pamoką su estų lenktynininku. Tai leido mums pagerinti savo scenogramas ir pasiekti geresnių rezultatų raliuose.
Ralyje didele dalimi rezultatą lemia refleksai, nes trasoje nėra laiko galvoti, tu tiesiog dirbi akimis, rankomis ir stengiesi suspėti išgirsti, ką sako šturmanas. Tokie įgūdžiai atsiranda susukus kuo daugiau kilometrų.
– Ar nėra noro pakeisti automobilį, kuriuo važiuojate ralyje?
– „Subaru“ gali būti greitas automobilis. Galbūt jam šiek tiek trūksta potencijos iki „Mitsubishi“, tačiau esant geram paruošimui jis yra konkurencingas. Estų pavyzdys rodo, kad konkuruoti gali praktiškai, ne tik teoriškai.
Mūsų automobilis yra pakankamai galingas, galbūt šiek tiek trukdo svoris. Mūsų klasėje mažiausias leidžiamas svoris 1230kg, o mūsų „Subaru“ sveria 1500 kg. Būtų galima numesti 150 kg, bet reikėtų galvoti apie naują kėbulą.
Pagalvojame apie „Mitsubishi“ kitiems metams, tiesiog pasitikrinimui ar pagreitėsim, tačiau dar niekas neaišku.
– Apie kokį „Mitsubishi EVO“ galvojate?
– Toje klasėje, kurioje dabar važiuojame užtektų ir ekonomiškesnio IX. X yra madingesnė versija, kuri nėra tokia pigi, įskaitant ir jos eksploataciją. Manau, kad IX tikrai užtektų pajusti skirtumą ir nuspręsti grįžti prie „Subaru“ ar ne.
– Gal vėl planuojate išvykti palenktyniauti į šiltus kraštus?
– Nors ir rytoj (juokiasi). Planuojame galbūt kitais metais, bet tokie projektai yra gerokai didesni nei raliai Lietuvoje, todėl ir planuojami pamažu. Vieną kartą jau paskubėjome ir ne viskas gavosi taip kaip norėjome, todėl dabar planuojame nuosekliau ir atsakingiau. Galvojame apie dykumą ir visureigį, tačiau kol kas niekas neaišku.
– Kokius turite ateities planus? Važiuosite kur nors už Lietuvos ribų?
– Labai norėčiau sugrįžti į Norvegiją, nes ten sudėtingos trasos ir puiki vieta mokytis, bet nežinau ar kitais metais tai leis biudžetas. Toks ralis kelis kartus brangesnis negu Lietuvos raliai. Jeigu pavyktų pritraukti rėmėjų, gal ir pavyktų išvažiuoti. Prioritetas vis tiek Lietuva. Sukti kilometrus, nes jei nesuksi, negreitėsi.
– Ar planuose yra Latvija bei Estija?
– Aišku, šiuose čempionatuose konkurencija didesnė, tačiau trasų prasme niekuo nesiskiria nuo Lietuvos. Nematau reikalo dėl to aukoti didesnio biudžeto. Kai matysime, kad čia nebetelpame ir nuolat kandžiojam Vytautui Švedui į uodegą, tada jau galėsim lėkt į Estiją. Kol kas dar nėra reikalo.
– Galbūt planuojate sugrįžti ir į Baltarusiją?
– Viliojantis variantas, ten įspūdingi greičio ruožai. Lietuvoje turime aštrių vietų, bet ten du kartus viskas aštriau. Trasos kaimyninėje šalyje yra labai gerai paruoštos. Bet ten yra tam tikra specifika formalumų, muitinės. Be to pats nekalbu rusiškai, todėl reikia rusakalbio šturmano. Vis gi tikiuosi, kad ten dar grįšime.
