Jau po ralio „Kauno ruduo“ paaiškėjo, kad šių metų Lietuvos ralio čempionu tapo Ramūnas Čapkauskas, o V.Švedas nebepretenduoja į aukščiausią sezono apdovanojimą, bet tai nenusmukdė jo pasiryžimo nugalėti paskutinėse sezono varžybose.
– Vytautai, paskutinis LARČ etapas „Rally Classic“ Druskininkai 2014 – jau už kelių dienų. Kokių nuotaikų apimti laukiate sezono pabaigos? Koks apskritai jūsų ekipažui buvo šis sezonas?
– Šis sezonas mūsų ekipažui nebuvo toks, kokį šiandien norėtųsi matyti. Pirmosios lenktynės, kuriose buvome netoli pergalės, baigėsi šarnyro gedimu. Teko nukristi į tą vietą, už kurią bendrojoje įskaitoje netgi negavome taškų – nebaigėme lenktynių iki varžybų pabaigos likus vos keliems ruožams.
Vėliau laimėjome Lietuvos čempionato etapą Latvijoje, „Žemaitijos ralį“. „300 ežerų“ ralyje Zarasuose transmisijos gedimas neleido tęsti kovos. Dar kartą turėjome „sudėti ginklus“. Šios dvi nesėkmės, nebaigiant lenktynių, užkirto kelią konkurencijoje dėl pačios aukščiausios vietos LARČ.
Paskutiniame ralyje – „Kauno ruduo“, atvažiavome antroje vietoje, tačiau mus aplenkė pagrindinis konkurentas Ramūnas Čapkauskas, kuris šiemet visas lenktynes pabaigė gaudamas solidžius taškų kiekius. Šiuo metu praktiškai užsitikrinome antrą vietą.
– Kokius tikslus sau keliate „Rally Classic“ Druskininkai 2014?
– Jau du kartus pavyko tapti Druskininkų ralio nugalėtojais, praėjusiais metais taip pat buvome labai arti pergalės, bet paskutiniame greičio ruože pramušėme ratą, teko jį keisti. Taip sugaišome apie 2,5 min. laiko ir nukritome į trečią vietą.
Šiemet čempionate norisi kažkiek „trinktelėti durimis“ – parodyti, kad galime važiuoti greitai, diktuoti tempą, prie kurio taikytųsi konkurentai. Stengsimės važiuoti greitai, stabiliai, nelaužyti technikos, saugoti padangas ir, be abejo, dar kartą laimėti „Rally Classic“.
– Ar ralis Druskininkuose skiriasi nuo kitų LARČ etapų?
– Etapas Druskininkuose – paskutinės sezono lenktynės, kai turime jau daugmaž aiškius rezultatus. Kalbant apie ralį – visada stengiuosi į Druskininkus atvažiuoti su šypsena.
Kaip lenktynininkas mėgstu trasų sudėtingumą. Ralis iš kitų čempionato etapų išsiskiria minkštesniu gruntu, todėl greičio ruožus dažniausiai galima įveikti tik po vieną kartą. Šiemet jau važiavome Druskininkuose – Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapo metu. Ten, vėlgi, nepasisekė.
Mums labiausiai patinkančiame greičio ruože sugedo automobilio galinė pakaba. Taip nutiko dėl itin sudėtingų kelio sąlygų. Kadangi jau žinome, jog bus sudėtinga, šiuo metu stengiamės šimtu procentų paruošti automobilį, kad galėtumėme kovoti dėl pergalės.
– Kaip manote, kokias lenktynes šiemet išvysime Druskininkuose?
– Kadangi lenktynių Lietuvos čempionate nėra daug, kiekvienas etapas lenktynininkams yra šventė, kiekvienose lenktynėse stengiamės parodyti ką galime. Didžiausias mūsų ekipažo noras – atsirevanšuoti R.Čapkauskui, kurį užleidome į priekį.
Jam, tuo pačiu norėsis įrodyti, kad greitas gali būti ne vien „Kauno rudens“ ralyje. Taip pat, girdėjau, jog sulauksime dar nematytų lenktynininkų. Negana to, pats ralis bus iššūkis – turėsime įveikti naktinį ir miesto greičio ruožus, nuvažiuoti per 150 km atstumą. Visa tai leis lenktynėms tapti tikrai įdomiomis ir sudėtingomis.
– Paminėjote naktinį ir miesto greičio ruožus. Kokiomis ypatybėmis jie pasižymi? Ar norint greitai juos įveikti reikalingas specialus pasiruošimas?
– Naktiniam greičio ruožui reikalingi papildomi, nepriekaištingai veikiantys, žibintai, kurie leistų jaustis stabiliai ir užtikrintai. Naktį, 160 km/val. greičiu važiuojant Druskininkų šilu, pasižyminčiu minkšto smėlio danga ir neypatingai matant kelią, būtų sudėtinga gerai jaustis.
Lenktynininkas gali būti labai greitas, stabilus ir talentingas, tačiau, jeigu jis nematys trasos, negalės išnaudoti nei savo, nei automobilio potencialo. Praeitais metais susidūrėme su šia problema. Mūsų žibintai nebuvo pakankamai geri, todėl naktiniame greičio ruože negalėjome užimti aukštų pozicijų ir praradome nemažai laiko.
Antrą dieną teko kovoti, kad atgautumėme prarastą laiką. Greičio ruožas mieste yra šventė ralio žiūrovams, kurie pakankamai nedidelėje kelio atkarpoje gali pamatyti labai daug.
– Pradėjome kalbėtis apie trasas. Kokiomis trasomis labiausiai mėgstate lenktyniauti?
– Trasų neskirstau. Man patinka žvyrinės trasos, naktiniai ruožai, asfaltas. Iš principo, du kartus nugalėjome Druskininkuose, trečiąjį taip pat buvome ištiestos rankos atstumu nuo pergalės, todėl galima galvoti, jog tokios sąlygos, kokios laukia Druskininkuose, puikiai tinka mūsų greito važiavimo suvokimui.
Manau, kad turime sukaupę pakankamai patirties, kuri leis važiuoti konkurencingai.
