Trasos apsaugininkai jau pažįsta juodą "Renault Trafic" autobusiuką, pilną merginų, o lrytas.lt tęsia pasakojimą iš 1000 km lenktynėse dalyvaujančios merginų komandos "Sostena-Renault Sport" garažo.
Penktadienis
Svarbiausias penktadienio darbas - padaryti viską, kad „Clio“ kuo greičiau apvažiuotų vieną Palangos trasos ratą. Tokį, kokių šeštadienį laukia 357 pasikeitusioje ir sutrumpėjusioje trasoje Vydmantų sankryžoje.
Atsidariusios garažą, t.y., nusiėmusios plastikines palapinės sienas ir iš furgono iškrausčiusios dėžes su skysčiais, kitus ratus, keltuvus, milžinišką ruloną popieriaus, kėdes, gesintuvus, vandens butelių pakuotes ir daugybę kitų smulkmenų pradedame darbus.
Pirmiausia automobilį patikr iname, bet kaip tai atrodo, žino daugelis besidominčių technika. Įdomesnis klausimas, ką daryti, kai automobilį reikia nuplauti.
Mes tai darome bent porą kartų per dieną, bet iki plovyklos mieste išvažiuoti negalime. Kas belieka? Apsiginklavusios purkštukais su valymo skysčiu ir popieriaus skiautėmis švelniai nuglostome baltąjį „Renault“ bent porą kartų per dieną, o ratus – po kiekvieno važiavimo.
Vakarop pro mūsų palapinę sunku ne tik pravažiuoti, bet ir praeiti. Žiūrovams geriausia atrakcija nufotografuoti, kaip merginos montuoja ratą, pildo stabdžių skystį ar žvalgosi į įrankių spintelę.
Kvalifikacijos rezultatas tik patvirtina nuoširdų pasiruošimą paskutiniajai, svarbiausiai dienai – šeštadieniui, kai visi 1000 km lenktynių dalyviai stoja prie starto linijos ir pradeda maratoną, lygų ypatingai greitai kelionei iki Lenkijos-Vokietijos pasienio.
Ernesta Globytė aplink trasą apvažiavo per 1 min. 26,547 sek. ir nors 35 vieta iš 42 neskamba kaip įspūdingas pasiekimas, tai buvo gerokai greitesnis rezultatas, nei užsibrėžėme.
Šeštadienis
Šeštadienio rytą tikėjomės visą kūną užliejančio jaudulio, bet nebuvo kada nervintis. Dar prieš pagrindines lenktynes merginos apšilo mini žiedo varžybose, o mechanikės suvežė į boksus visas būtiniausias priemones ir detales. Jų pasiimti daug neįmanoma, nes trasoje esantis boksas labai mažas.
Į metaliniais rėmais apribotą konstrukciją įstūmus automobilį vos užtenka vietos apeiti aplinkui, o įrankių spintelės stalčiai neatsidaro.
Todėl be įrankių atsivežėme tik po komplektą sausai ir šlapiai dangai skirtų padangų, atsarginius stabdžius, šakes, pusašius, keletą smulkmenų ir radiatorių. Jį paminėjau ne be reikalo.
Pirmas lenktynių ketvirtadalis ėjosi idealiai. Merginos važiavo vis greičiau, pakilome iki 22 vietos iki kol staiga gavome žinutę iš Agnės: „Avarija, avarija...“
Pasirodo, jai važiuojant ekipa su „Alfa Romeo“ stuktelėjo į „Clio“ galą ir automobilis priekiu šovė tiesiai į barjerus. Pirmą mintį „o ką dabar daryti?“ greitai pakeitė skubus veiksmų planas. Pažeista automobilio važiuoklė ir sudaužytas radiatorius, nebekalbant apie susiraičiusį buferį ir kapotą. Jie lengvai pataisomi stipria lipnia juosta, tačiau radiatoriaus keitimas ir važiuoklės atlankstymas užtruko apie valandą ir praradome apie 50 ratų, bet svarbiausia, merginos su šiek tiek vyrų iš kaimyninio GSR ekipos bokso pagalbos automobilį sutaisė ir išleido važiuoti toliau.
Netikėtai gautą iššūkį transliavo ir trasos televizija. „Hm, jos tikrai pačios taiso automobilį“, - vaizdus aptarinėjo žiūrovai, kaip vėliau pasakojo į boksus užsukę svečiai.
Lenktynininkėms teko pasaugoti automobilį ir važiuoti kiek lėčiau nei galėtų, bet Indrė ir Ernesta sugebėjo vėl atkovoti keletą prarastų vietų.
Dar vienas adrenalino pliūpsnis, laimei, baigėsi itin sėkmingai. Ernestai grįžtant į techninės priežiūros juostą vairuotojų pasikeitimui kaimyninė komanda neapsižiūrėjusi išleido savo automobilį ir šis trenkėsi į „Clio“ šoną, bet per labai laimingą atsitiktinumą atsipirkome tik nubrauktu sparnu ir durelėmis.
Likus porai valandų iki lenktynių pabaigos visai greta garažų išgirdome didžiulį trenksmą. Susidūrė trys automobiliai, bet palengvėjo pamačius, kad tarp jų nėra merginų komandos automobilio ir visi sportininkai sveiki. Tačiau trumpą palengvėjimą greitai pakeitė dar vienas pranešimas apie avariją.
Ir vėl automobilio priekis, ir vėl radiatorius. Antro atsarginio radiatoriaus nebeturėjome, bet kaimynai, avarijose praradę abu savo automobilius, skubiai padėjo sulopyti anksčiau prakiurdytą detalę ir antrą kartą apsisukę dvigubai greičiau, pačios tuo sunkiai betikėdamos, ir vėl išleidome automobilį į trasą.
Tačiau po akimirkos gavome pranešimą, kad trasoje – raudona vėliava, reiškianti, kad varžybos stabdomos. Indrė su „renuku“ kaip tik spėjo išvažiuoti į trasą ir taip pasiekėme finišą. Ir visai nesvarbu, kad nuo lyderių atsilikome labai daug ratų (beremontuojant nebuvo kada žiūrėti, kiek tiksliai), bet mes pasiekėme finišą ir nepasidavėme net iš pažiūros beviltiškoje situacijoje. Ištvermės lenktynės buvo virtusios išgyvenimo lenktynėmis.
Finišas mums buvo lyg pergalė, akimirksniu sugerianti visas sunkias emocijas ir pilna gryno džiaugsmo.
