Nuo 4 val. nakties dirsčiojau į žadintuvą ir prabudinėjau, galvodama kaip nepramiegoti. Šeštą ryto su Agnės vyru Andriumi jau važiavome rūko apgaubtomis Vilniaus gatvėmis link Kauno.
Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė yra viena iš trijų lenktynininkių, kuri šįmet 1000 kilometrų lenktynėms subūrė komandą, sudarytą vien iš merginų. Ji, Indrė Senkutė ir Ernesta Globytė surinko „Sostena-Renault Sport“ ekipą iš 18 merginų ir nė vieno vyro.
Į mechanikės pareigas iš aš trumpam išmainiau žurnalistės darbą.
Lenktynininkų kelias
Trečiadienį dar prieš aštuonias pasiekėme komandos garažą Kaune. Tik rytinės kavos puodeliai gelbėjo nuo migdančios rytinės saulės.
Sulaukę visų komandos narių pajudėjome į kelią. Vienas autobusiukas išriedėjo pilnas padangų, kitas – merginų, dar trys lengvieji, sunkvežimiai su 1000 km paruoštu „Renault Clio RS Cup“ bei mini žiedo varžybų mašinos kiekvienai lenktynininkei atskirai.
Ši kelionė į Palangą neturėjo nieko bendro su atostogomis prie jūros. Pakeliui sutikom ne vieną varžovų sunkvežimį – niekas nemiegojo ilgai.
Būsimieji konkurentai gerai nusiteikę, mojuoja, šypsosi, skambina pasitikslinti dėl registracijos ar techninės komisijos – kariauti lenktynėms net neprasidėjus nėra prasmės. Net konkurentais juos vadinti sunku, nes ištvermės lenktynėse didžiausiu varžovu tampi pats sau, savo lūkesčiams ir tikslams.
Startas prieš startą
Dabar svarbiausia ruoštis, ruoštis ir dar kartą ruoštis. Ar visos moka pakeisti ratą? Ar žinom, kuriame stalčiuje lipni juosta? Ar turim pilnas aprangas, kombinezonus ir uždarus batus? Net jei būtų 30 laipsnių karščio, trasoje negalima vilkėti berankovių marškinėlių ar basučių.
Atvažiavom anksti, todėl be streso pasistatėme palapinę, pasiklojom plastikines grindis, neskubėdamos pasikabinome skydus boksuose. Spėjome pasilabinti ir su kaimynais – visada smagia ir optimistiška Ramūno Čapkausko komanda su „Aquila“.
Kitas žingsnis – techninė komisija. Stumiam „renuką“ į patikros postą, žmonės žiūri. „O, kiek merginų!“, – vienas iš susirinkusiųjų nutraukia trumpą pamąstymą į ką taip žiūrėti.
Žiūrovų kol kas nėra labai daug, bet jau pradeda ryškėti ir privalumai, ir trūkumai to, kad komandoje esame vien merginos. Dėmesio sulaukiame daug, bet nepaisant to, kad Ernesta, Indrė ir Agnė nėra vienadienės lenktynininkės, o tarp mechanikių yra tokių merginų, kurios mintinai žino kiekvieną automobilio detalę, daugelis į merginų komandą nežiūri rimtai.
Merginos mechanikės?
Įriedėjome į patikros postą. Automobilis tvarkingas, jokių problemų. Paskutinis teisėjo klausimas: „O kur jūsų mechanikai?“
„Mes čia“. Ką beliko atsakyti? Mes čia, nes norime čia būti. Kad ir kaip būtų neįtikėtina daliai piliečių, yra merginų, kurioms automobiliai ir lenktynės tikrai patinka.
Trečiadienį svarbiausia buvo kaip įmanoma geriau pasiruošti lenktynėms, o rytoj jau startuosim – laukia sprinto varžybos, treniruotės.
Paskutiniai dienos darbai pasibaigė jau po vidurnakčio, o ryte taip pat nėra kada ilgai miegoti. Kelsimės šeštą, nes komandai varžybos prasideda gerokai anksčiau, nei yra į ką pasižiūrėti lankytojams. Kitomis dienomis penkios valandos miego bus prabanga.
