Baltas su rudomis dėmėmis mišrūnas Džinas gyvena žydinčiomis gėlėmis išpuoštame rusiškame automobilyje.
Kol R.Budreikienės sūnus buvo mažas, atitarnavę „Žiguliai“ buvo jo mėgstama žaidimų vieta.
„Vienu metu čia vis ėjo ir ėjo metalo supirkėjai, prašė, kad jiems atiduočiau nebenaudojamą mašiną. Kaipgi atiduosiu, jei dabar ten šuns namas?“ – juokiasi moteris.
R.Budreikienės valda yra pelniusi gražiausios sodybos titulą, o šuns būda laimėjusi konkursą „Technologijos spąstuose“.
Į mašiną – tik pro keleivių pusę
Senas žalias „žiguliukas“ Džinui yra tik vasarnamis. Trumpakailis šuo šaltu metu įleidžiamas į šeimininkės namus.
Pavasarį, kai daugiau laiko būna lauke nei namie, ieškodamas užuovėjos ar norėdamas tiesiog ramiai pasnausti, Džinas letena atsidaro keleivio dureles ir įsiropščia į automobilio saloną.
Pro vairuotojo dureles Džinas niekad nelipa, net varu varomas pro jas į mašinos vidų nelenda.
Gal taip yra todėl, kad ropšdamasis į tikrą mašiną šuo žino, jog prie vairo yra šeimininkės vieta, ir vidun šoka tik pro keleiviui skirtą pusę.
Kad šuniui būtų patogiau, ir keleivio pusėje, ir užpakalinės sėdynės vietoje storai pakreikta šieno. Vairuotojo sėdynė neišimta, ant jos užšokęs Džinas stebi, kas eina į kiemą.
Būna, kad pas Džiną įsiprašo ir kiti R.Budreikienės šunys, jų sodyboje yra dar 5, tik jie palaidi laksto retai, dažniausiai būna pririšti.
Tarp šuniukų vienas kiauliukas?
R.Budreikienė pagal profesiją yra zootechnikė. Sodyboje moteris gyvena su 11 metų jaunyliu sūnumi, du suaugę vaikai turi šeimas ir įsikūrę miestuose. Ji jau našlė, palaidojusi du sutuoktinius.
Visi pas R.Budreikienę gyvenantys šunys – pamestinukai.
Kai atklysta koks išbadėjęs vargšiukas, moteris neturi jėgų jį ginti lauk. Pašeria, o paskui ir priglaudžia. Tiesa, iš pradžių bando ieškoti atklydėlio šeimininkų, apie pasimetėlius įdeda skelbimus internete. Būna, kad žmonės ir atsišaukia, atvažiuoja pasiimti pabėgusio augintinio.
Džiną atsivedė irgi atklydusi kalytė. Ji buvo panaši į bokserę.
„Kai atsivedė šuniukus, žiūriu, iš kur čia vienas paršas atsirado. Visi buvo rudi, o tas baltas kaip kiauliukas. Iškart nusprendžiau, kad tą pasiliksim, o kitiems suradau šeimininkus“, – pasakojo R.Budreikienė.
Šuo sąžiningai saugojo traktorių
Džino prieraišumas prie šeimininkės išskirtinis. Nors jis yra nekastruotas patinas, niekad iš namų valdos nepabėga pas rujojančias pateles. Šuo griežtai laikosi savo teritorijos, nors valdos neaptvertos tvoromis, jis kažkokiu būdu žino, kur baigiasi šeimininkės žemė, ir iš jos vienas nekelia kojos.
R.Budreikienę jis lydi visur ir visada. Kai moteris veža šiukšles į konteinerį, Džinas per lauką nuskuodžia pirmas ir iškoręs liežuvį jau laukia šeimininkės.
Šuo svetimiems yra labai draugiškas, leidžiasi glostomas ir noriai draugauja, net neloja ant įėjusių į kiemą svetimų, tačiau jei šeimininkė pasako: „Saugok!“, šuo prie nurodyto daikto neprileis nei pažįstamo, nei kaimyno, jau nekalbant apie atėjūną.
Kartą kaimynas R.Budreikienės kieme paliko traktorių, moteris iš vakaro šuniui paliepė jį saugoti. Anksti rytą žmogus atėjo pasiimti, o Džinas nebeprileidžia. Kaimynas traktorių atgavo tik tuomet, kai išgirdusi triukšmą į kiemą išbėgo šeimininkė ir atšaukė šuns tarnybą.
Džinas dieną nekanda, bet naktį jis nepripažįsta nieko – yra puikus sargas.
Buvo sukvietusi gausią giminę
R.Budreikienės kiemą puošia ne tik žaismingoji šuns būda. Sodyba pilna netikėčiausių puošybos elementų: iš trijų nebenaudojamų plūgų ir seno ravėtuvo ji sukonstravo lauko šašlykinę, buvusias pjaustytas langų apdailas pritaikė gėlių vežimaičiui, iš nužievintų medžio šakų sudėliojo laikiklius gėlėms.
„Aš nieko neišmetu. Net žilvičio vyteles, kurios laikė žirnius, ne sudeginau, o sukaišiojau palei tvorą, jos ėmė ir sužaliavo, paslėpė negražią molinio tvarto sieną“, – aiškina išradinga moteris.
Žiemą našlė prisėda prie papuošalų iš veltinio kūrybos. Sagės, vėriniai, auskarai vėliau iškeliauja kaip dovanos.
Meninę gyslelę turi ir R.Budreikienės vaikai: vyresnysis sūnus nuo mokyklinių metų gražiai drožė, o prie mažėlio rankų lengvai limpa molis, berniukas lipdo savitų figūrų ir išraiškų žmones bei gyvūnus.
„Kai pradėjau kapstyti genus, pasirodė, kad giminėje būta kunigų ir menininkų“, – štai iš kur ji turi kitokią nei įprastai grožio pajautą.
Pradėjusi kedenti giminystės ryšius R.Budreikienė vieną vasarą buvo suorganizavusi du didžiulius giminių susiėjimus. Vieną savaitgalį į savo sodybą sukvietė kelių kartų tėvelio pusės artimuosius, kitą savaitgalį į Žvėrių kaimą važiavo mamytės tolimi ir artimi giminės.
