Kai visa drebėdama nuo naktinės žvarbos ėjau susitikti su pašnekove, apsidžiaugiau, kad iki šalia namų esančio troleibusų parko galiu ateiti pėsčiomis - juk joks visuomeninis transportas dar nevažiuoja.
Radau vairuotoją ruošiančią kelionei savo darbo vietą – troleibusą „Solaris“. Olga specialiu plaktuku tikrino jo padangas, kompresoriuje balansavo orą. Pasiteiravau, ar naujais troleibusais važinėjasi geriau, nei senaisiais „Škoda“.
„Smagiau dirbasi, žinoma, su naujais. Tačiau žiemą su jais sunkiau: jie labiau slysta ant ledo, būna - išvis nevažiuoja, kai apledėja laidai. Tačiau vasarą, aišku, patogiau su naujais „Solaris“, - teigė pašnekovė.
Ar prieš išeinant į darbą ji papusryčiauja naktį? Olga tikino, kad ryte, o tiksliau, naktį prieš pirmą pamainą, namuose tik išgeria kavos. Pusryčiai troleibusų vairuotojams prasideda nuo pusės devynių ryto, ir tęsiasi kartais ir iki vienuoliktos priešpiet - tai priklauso nuo kiekvieno vairuotojo grafiko.
Troleibusų ir autobusų vairuotojai dirba dviem pamainomis. Pirma pamaina trunka keturias, kartais penkias dienas. „Šiandien dirbsiu iki pusės dviejų dienos. Pamainos pakeitimas vyksta nuo pirmos valandos dienos, kartais užtrunka ir iki pusės keturių“, - darbo specifiką aiškino troleibuso vairuotoja.
Anot jos, kuo anksčiau vairuotojas pradeda darbą, tuo anksčiau jį ir baigia. Visuomeninio transporto vairuotojai, nors visą laiką ir juda, tačiau iš esmės darbo dieną prasėdi vietoje. Pasidomėjau, kelintą valandą jau pasidaro sunku išbūti vairuotojo kėdėje?
„Paskutinį reisą išsėdėti jau būna sunkoka. Tačiau viskas priklauso nuo įvairių aplinkybių: nuo to, ar sunki buvo darbo diena, ar kažkas atsitiko ir panašiai“, - dėstė pašnekovė. Pasako jos, kartais būna tarsi „užkeiktų“ darbo dienų: dažnai nuo laidų šokinėja troleibuso ūsai, kelią vis pastoja eismo įvykiai, oro lemiamos eismo sąlygos būna prastos.
Olga pasakojo, kad apie šių specifinių elektra varomų automobilių valdymą dėstoma kursuose. Ar greit pašnekovė perkando ūsų valdymo meną? Olga juokėsi, kad važinėdama per jiems skirtas valandas visko išmoko greitai. Tačiau pripažino, kad pirmą kartą išvažiavus į reisą vis tiek buvo baisu.
„Pati sunkiausia buvo pati pirma darbo diena. Ją gerai atsimenu. Labai bijojau. Regis, dirbau pirmą pamainą. Net prašiau kolegų, kad važiuotų su manimi. Paskui įpratau“, - šypsojosi moteris.
Paklausta, kas geriau vairuoja troleibusus – vyrai ar moterys, Olga šypsojosi ir tvirtino, kad troleibuso vairuotojo lytis nėra svarbi. „Svarbiausia, kad vairuotojas būtų kultūringas – reikia mokėti bendrauti su žmonėmis“, - teigė ji.
Pasak vairuotojos, mandagumas yra itin svarbus šioje profesijoje, kadangi dažnai tenka bendrauti su keleiviais ne itin maloniais klausimais. Moters karjeroje yra pasitaikę ir incidentų.
„Kartą viena keleivė parkrito troleibuse. Tai nebuvo mano kaltė, ji pati už nieko nesilaikė, tačiau net aštuonias valandas tada teko praleisti policijoje tikrinantis blaivumą. Buvo nemalonu“, - nesėkmingą darbo dieną atsiminė pašnekovė.
Tačiau, anot jos, jos profesija jai vis tiek labai patinka. „Jeigu nepatiktų, nedirbčiau, - šypsojosi moteris. - Džiugina tas įvairumas, tai, kad nesėdi vienoje vietoje. Ir laikas nuo to greičiau bėga“.
Pasak Olgos, net važinėjant tuo pačiu maršrutu, ji nejaučianti monotonijos: „Galima sakyti, važiuojame juo užmerktomis akimis, nes žinome visus to reiso laidus“.
