1,5 promilės girtumas – tiek pakanka, kad asmuo, vairuojantis automobilį, galėtų būti nuteistas laisvės atėmimu.
Seimas tokį sprendimą įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte komentuoja lakoniškai – tai turi sumažinti girtų asmenų skaičių keliuose.
Bet ką šis įstatymas gali pakeisti ir kokių spragų jame liko paaiškino teisės mokslų daktaras, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius dr. Algimantas Čepas.
– Pastaruoju metu daug diskutuojama apie pasikeitusias bausmes už vairavimą išgėrus. Kokie pagrindiniai pokyčiai įsigaliojo nuo šių metų sausio 1 d.?
– Pirmą kartą atsirado baudžiamoji atsakomybė už vairavimą išgėrus, nesukėlus nei turtinės žalos, nei žalos sveikatai ar gyvybei. Užsienyje tokios veikos jau seniai laikomos nusikalstamomis, kai kuriose valstybėse jos sudaro iki 40 proc. visų užregistruojamų nusikalstamų veikų.
Lietuvoje iki šiol šios veikos buvo priskiriamos administracinės teisės reguliavimo sričiai, o nuo šių metų sausio 1 d. pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė, netgi laisvės atėmimas.
Tačiau, nors ir numatomas laisvės atėmimas, nereikia užmiršti, kad Baudžiamajame kodekse yra bendra norma, kad pirmąsyk nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims laisvės atėmimas paprastai neskiriamas.
Kita vertus, po neseniai nuskambėjusių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atvejų kiek užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad tokiais atvejais teismai dažniausiai taiko kaltininkams baudžiamojo poveikio priemones – įmokas į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą, kurios iš esmės yra baudos analogai (tiesa, jos gali siekti tik iki 950 eurų, tuo tarpu mažiau apsvaigusiems taikomos maksimalios administracinės nuobaudos yra tik 100 eurų mažesnės), uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones nuo 1 iki 3 metų.
– LR Seimas laiko tokius pokyčius priemone sumažinti girtų vairuotojų skaičių. Ar jūsų, kaip kriminologo, nuomone, ši priemonė gali būti veiksminga?
– Taip, ji gali būti veiksminga, tačiau tik tada, kai ji bus taikoma tinkamai. Šiuo metu pats įstatymas nėra kokybiškai parengtas. Mano nuomone, realiose situacijose, esant tinkamai teisinei gynybai, šis pakeitimas dėl baudžiamosios atsakomybės iš viso negali būti pritaikomas.
– Kodėl? Kokius šio reguliavimo trūkumus išskirtumėte?
– Išskirčiau tris didžiausius trūkumus. Visų pirma, baudžiamoji atsakomybė padaryta priklausoma nuo visiško atsitiktinumo – baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tiems, kurių girtumas viršija 1,5 promilės alkoholio.
Vadinasi, jeigu sustabdomas automobilis, kurį vairuoja asmuo, kurio girtumas yra 1,49999, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Tai yra archajinis, kazuistinis baudžiamosios atsakomybės reglamentavimo stilius.
Kai baudžiamoji ir administracinė atsakomybės atskiriamos miniatiūrine riba, įtakos sankcijai gali turėti netgi tai, ar kelių pareigūnas sustabdys vairuotoją keliais šimtais metrų arčiau, ar toliau.
Antra spraga – baudžiamoji atsakomybė nėra numatyta vairuotojams, apsvaigusiems nuo narkotinių medžiagų. Net ir haliucinogenų padauginęs vairuotojas, kuris kelyje mato nesančius dalykus arba nemato realiai esančių dalykų, šiuo atveju neatsakytų, nes atsakomybė kyla tik padauginus alkoholio.
Taip teisme kaltinamiesiems tiesiog lieka iškelti rimtą abejonę, kad skirtingas apsvaigimo formų traktavimas pažeidžia konstitucinį lygybės prieš įstatymą principą – panašias veikas padarę asmenys baudžiami absoliučiai skirtingai, ir teismas turėtų stabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tiesą sakant, stebiuosi, kad kol kas taip dar neatsitiko, tačiau neabejoju, kad ateityje kuri nors tokio tipo byla Konstitucinį Teismą pasieks.
Galiausiai, nesusipratimas, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Nei neatsargumas, nei netiesioginė tyčia nėra pakankamos baudžiamajai atsakomybei kilti: šios kaltės formos įmanomos tik tose nusikalstamų veikų sudėtyse, kuriose numatyti nusikalstami padariniai, o dabartinėje formuluotėje jų nėra.
Tai reiškia, kad asmuo už šią veiką gali būti baudžiamas tik tada, kai įrodoma, kad jis tyčia gėrė tiek, kad viršytų 1,5 promilės alkoholio kiekį kraujyje, ir tyčia išvažiavo į kelią, siekdamas vairuoti būdamas tokios būsenos.
– Kaip siūlytumėte keisti naująjį reguliavimą?
– Pirma, turėtų būti atsisakyta 1,5 promilės ribos. Siūlyčiau bausti už apsvaigusių asmenų sukeltą pavojų kelyje.
Reikėtų pasitikėti teismais, kurie įvertintų, ar konkrečiu atveju būtent tiek apsvaigusio ir būtent tokiu greičiu važiavusio asmens vairavimas kelyje yra pavojingas. Pavyzdžiui, 0,6 promilių alkoholio kraujyje turintis asmuo, kuris važiuoja 110 km/h greičiu miesto gatvėmis, dažniausiai sukelia didesnį pavojų negu 1,5 promilės alkoholio kraujyje turintis asmuo, važiuojantis 20 km/h tuščiais kaimo keliais.
Todėl reikėtų palikti teismams diskreciją vertinti, koks apsvaigusio asmens vairavimas yra pavojingas. Mūsų teismai turi pakankamai kompetencijos ir, mano nuomone, tikrai galėtų tinkamai išspręsti tokias bylas.
Antra, turi būti tokia pati atsakomybė, nepriklausomai nuo to, ar vairuoja asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ar nuo narkotikų.
Trečia, siūlyčiau imti pavyzdį iš užsienio valstybių, kuriose pasirinktas kitoks baudimo už vairavimą išgėrus modelis. Pavyzdžiui, Vokietijoje baudžiama už tyčinį pavojaus kitų asmenų gyvybei arba sveikatai sukėlimą pažeidžiant kelių eismo taisykles.
Kai suvokiama, kad girto asmens vairavimas nėra tiesiog „subaudžiaunintas“ administracinis nusižengimas (kaip dabar yra pas mus), bet realų pavojų kitų asmenų sveikatai ir gyvybei kelianti veika, tada ir atsakomybės ribos gali būti didesnės.
Pavyzdžiui, liberalią baudžiamąją politiką išlaikančios Vokietijos baudžiamajame kodekse už tokias veikas numatoma gerokai didesnė – 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, jei atsakomybę sietume su padariniais (grėsmės kitų asmenų sveikatai ir gyvybei sukėlimu), galėtume kalbėti ir apie netiesioginę tyčią, galima būtų numatyti ir atsakomybę už tokias veikas, padarytas neatsargiai.
Taigi, siūlyčiau tiesiog atsisakyti požiūrio, kad šios veikos tėra administraciniai nusižengimai, dirbtinai perkelti į Baudžiamąjį kodeksą, vadovautis suvokimu, kad tai yra realų pavojų kitų asmenų sveikatai ir gyvybei keliantis elgesys, tada ir baudžiamąją atsakomybę pavyktų reglamentuoti nuosekliau.
