Šią spragą pasišovė užpildyti transporto žurnalistas Kęstutis Bruzgelevičius, išleidęs gausiai iliustruotą didelės apimties knygą „Pelnantys duoną“, skirtą komercinio kelių transporto istorijai. Knyga kovo 31 d. pristatyta Vilniuje, Energetikos ir technikos muziejuje.
„Kai kam neišvengiamai gali kilti klausimas – ar komercinis transportas gali turėti savo istoriją? – tokiu retoriniu klausimu knygos pristatymą pradėjo jos autorius, žurnalistas K. Bruzgelevičius. – Juk daugybę metų tas pats automobilis tarnavo ir smagioms išvykoms „po Eliziejaus laukus“, ir darbui taksi, ir nedidelių krovinių gabenimui verslo reikalais“.
Turi savitą istoriją
Tačiau visa tai buvo automobilio tolimos vaikystės metais. Vos tik jis šiek tiek paaugo, tapo aišku, kad krovinio didesnis svoris ir jo dydžiai reikalauja visai kitokių sprendimų, negu jie reikalingi transporto priemonėms smagiam pasivažinėjimui.
Nuo šio atradimo sunkvežimis bei autobusas tampa sunkiaatlečiais, turinčiais savą ir savitą istoriją, kuri, kaip pastebi knygos autorius, ne mažiau įdomi ir paslaptinga, negu lengvojo automobilio.
„Kodėl paslaptinga? – kalbėdamas apie naują fundamentalų leidinį jo pristatymo metu klausė Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius, žinomas istorinių automobilių specialistas Ričardas Žičkus. – Ogi todėl, kad daugelio būtinų techninių sprendimų, kaip taikliai pastebi knygos autorius, konstruktoriai negalėjo įgyvendinti ištisais dešimtmečiais.
Todėl jų kūrėjų vardai arba pasimiršta istorijos kasdienybėje, arba dar blogiau – neretai ir visai dingsta.
Ir tik vėliau transporto istorikai netikėtai „atkasa“, kad daugelis šiuolaikinių sprendimų jau buvo kažkieno padaryti, tačiau dėl to meto technologijų netobulumo ar pernelyg didelės atradimų įgyvendinimo kainos buvo pamiršti.
Būtent tokių sprendimų dėka ir gimė gerai žinomas posakis – visa, kas nauja, tėra kažkada pamiršta sena“.
Knygą vadina detektyvu
Knygos „Pelnantys duoną“ autorius savo kūrinį vadina detektyvu. Iš tikrųjų, kiekvienas istorikas iš esmės yra detektyvas, tik grožinėje literatūroje jie dažniausiai ieško žmogžudžių ir visokių kitokių niekadėjų, o šios knygos autorius ieškojo kūrėjų, išdrįsusiu žengti dar nepramintais takais.
Iš pirmo žvilgsnio – nesudėtinga užduotis: automobilis XX a. pradžioje buvo naujas reiškinys, tad bet kuris žmogus, užsimojęs šioje srityje kažką sukurti, nori nenori turėjo tokiais takais žengti.
Tačiau žengti ir sukurti – toli gražu ne tas pats. Iš beveik keleto šimtų bendrovių, XX a. pradžioje pasišovusių kurti automobilį ir kaip tada tikėtasi dideliai pelningą verslą, jau po pirmojo pasaulinio karo neliko dviejų trečdalių, o po antrojo – dar antra tiek.
Išliko, išgyveno tik tie kūrėjai geriau už kitus suvokę, ko iš jų reikalauja laikmetis, ir ką jie patys gali duoti.
Norėdamas atskleisti tą natūralios atrankos procesą ne gamtoje, o technikoje, knygos autorius nesirinko įprastų ir gana saugių chronologinių laiptų, nes anot jo, sunkvežimių ir autobusų kūrimas niekad nevyko tiesia ir nuosekliai aukštyn kylančia linija.
Pasauliniai karai, prieš ir po jų sekusios ekonominės krizės neišvengiamai kėlė tam tikrus reikalavimus, sudarė toli gražu ne pačias palankiausias sąlygas kūrėjams, tarp jų – ir automobilių.
Seniai pritaikytos idėjos
Kaip tik todėl kai kurie patys keisčiausi sprendimai šiuolaikinės technikos fone gali pasirodyti genialūs. Kaip vieną iš būdingiausių pavyzdžių autorius pateikia hibridinių automobilių kūrimo istoriją.
Daugelis žmonių yra tikri, jog tai mūsų dienų išradimas, tuo tarpu pirmasis hibridinis automobilis pagamintas daugiau negu prieš 100 metų!
Tokia pat sena ir intermodalinio keleivių ir krovinių vežimo idėja: dar karietų gadynėje transportininkai ir mokėjo, ir turėjo kuo jas perkeltų ant bėgių ir vežtų gana dideliais atstumais.
Daug kam nežinoma ir netikėta bus ir tai, kad dabartinių sunkvežimių pasaulyje labai populiarios važiuoklės tipas 8x4-2 sukurtas XX a. pačioje pradžioje yra lietuvių išradimas.
„Kaip ir dera tikram detektyvui, knygoje gausu intriguojančių siužetinių linijų, padedančių geriau atskleisti pagrindinio knygos herojaus – dirbančio automobilio – istoriją, leidinio pristatyme kalbėjo istorikas, žinomas automobilių specialistas Vidas Grigoraitis.
– Gal ir keistai skambės, tačiau tokių siužetinių linijų herojai – radiatorius, stabdžiai, ratų geometrija, vairo trapecija ir pan. – padeda parodyti tuos kančių kelius, kuriuos turėjo nueiti automobilis, iki jis tapo tuo, kuo yra šiandien.
Šiuolaikiniai pasiekimais nežavi
Ieškodamas ir pateikdamas mažai kam žinomus faktus, knygos autorius siūlo savas istorines interpretacijas, kurios daliai skaitytojų gali būti ir nepriimtinos.
Ypač šiuo metu, kai į padanges keliama elektromobilio idėja, turinti tapti panacėja nuo visų ekologinių bėdų, kurių galybę prisikūrė žmonija.
Ne kartą žavėjęsis ankstesnių kartų mokslininkų darbais elektromobilių kūrimo srityje, mūsų laikams autorius kur kas reiklesnis: „Palyginus su tuo, kas pasaulyje pasiekta atominėje energetikoje, informacinėse bei biotechnologijose, elektromobilių kūrimas tėra tūpčiojimas vietoje“.
Kaip istorikui toks kategoriškumas gal ir neatleistinas, tačiau jei į knygą žiūrėsime kaip į istorinę apybraižą ar, kaip siūlo pats autorius, detektyvą, tai žanro taisyklės lyg ir nedraustų tokio „radikalizmo“.
Juolab kad autorius, ieškodamas informacijos būsimai knygai, per pastaruosius keletą metų aplankė bent pusšimtį Europos automobilių muziejų, parodų bei mugių ir ten rado argumentų tokiems teiginiams pagrįsti.
Skaitytojus gali sužavėti ir tai, kad komercinio transporto raida glaudžiai susijusi su šioje srityje daugiausia nuveikusių šalių (Vokietija, Prancūzija, Švedija, Čekija) visuomeniniu gyvenimu.
Norėdamas atskleisti jo poveikį, autorius rausėsi ne tik muziejų, bibliotekų archyvuose ir saugyklose, bet ir pasinaudojo XX a. pradžios grožinės literatūros bei dailės ir fotografijos kūriniais, padėjusiais parodyti to meto savitą atmosferą, subrandinusią komercinį transportą – reiškinį be kurio nūdienos gyvenimo jau neįsivaizduojame.
