Mano tikslas buvo pabandyti, ar tai apskritai įmanoma – ir prašau, jokių kliūčių. Tam nereikėjo nei „pažįstamų“, nei kyšio.
Gauto dokumento, patvirtinančio, kad neva į alkotesterį pripūtusi draugė yra blaivi, į teismą, be abejo, nenešėme. Bet kiek yra tokių, kurie nuneša?
Turint galvoje, kaip atsainiai žiūrima į asmens dokumentą, ne tik Vilniaus priklausomybės ligų centre, bet ir daugybėje kitokio tipo įstaigų, nujaučiu, kad prieš mane tame kabinete buvo ne vienas ir ne du draugai, davę kraujo už savo girtus bičiulius.
Ir kodėl gi ne, jei sistema, turinti užtikrinti, kad neblaivūs vairuotojai sulauktų adekvačios bausmės, palieka tokią galimybę?
Tarkime, menama, bet labai reali situacija – policijos sustabdytas vairuotojas įpūtė 0,6 promilės, iki ligoninės niekas jo nelydi. Prie vairo gali sėsti arba blaivus kartu važiavęs žmogus, jei toks yra, arba vairuotojas gali skambinti kam nors ir pasikviesti, kad parvairuotų automobilį.
Vairuotojas skambina savo broliui, pusbroliui, panašiai atrodančiam draugui. Kol pareigūnai pildo pažeidimo protokolą, atvažiuoja neblaivaus vairuotojo draugas ir jie abu nuvažiuoja išsitirti kraujo.
Kuris iš jų užeina į kabinetą – tik sąžinės reikalas. Gavęs tyrimų rezultatus su nuliais vairuotojas juos neša į teismą, advokatas ištraukia maksimalias kada nors buvusias alkotesterių paklaidas ir štai – baudos kaip nebūta.
Visoms technologijoms sparčiai besikeičiant, pasai ir tapatybės kortelės lieka praktiškai tokie pat – žmogų galima atpažinti tik iš nago dydžio blankios, nespalvotos nuotraukėlės.
Kai net mažiausios parduotuvės turi apsaugos kameras ir yra telefonų, užrakinamų su pirštų atspaudu, kraujo tyrimus imančios medikės neturi net elementarių kompiuterių.
Nepaisant to, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamento direktorius Zdislavas Skvarcianis nesibodėjo kaltės suversti ant mano kraują paėmusios slaugytojos. Mat ji kalta, kad atidžiau nepasižiūrėjo į dešimties metų senumo nuotrauką dokumente, kuris per naktinį budėjimą, šeštą ryto, nusileido ant jos stalo.
Iš tiesų, visoje šioje istorijoje medikės yra mažiausiai kaltos. Jei girtas vairuotojas atsiųstų į save panašų draugą, net atidžiai pažvelgus į nuotrauką niekam nekiltų klausimų.
Teoriškai, vėliau galima atkapstyti apgavystę ir įrodyti DNR tyrimais, bet jie per brangūs ir per sudėtingi, skiriami tik vienetiniais atvejais.
Priklausomybės ligų centras jau pasiūlė logiškų variantų – kraujo tyrimų paėmimą filmuoti bei paimti atvykusio žmogaus pirštų atspaudus. Tai nėra nei sudėtinga, nei brangu, bet į procesą įneštų nors šiek tiek daugiau rimtumo.
Neabejoju, kad alkotesteris, kaip ir bet kuris prietaisas, gali sugesti ar suklysti. Bet klaida negali būti įrodinėjama pagal dar labiau skylėtą tvarką.
