Į gimtąjį miestą pasimatyti su tėvais, draugais šiomis dienomis atvykusi komunikacijos srities dėstytoja ir jogos mokytoja S.Vergnes pastarąjį kartą Vilniuje lankėsi prieš metus.
Tuomet vyko miesto transporto pertvarka, dėl kurios vilniečiai ir dabar dar paburnoja, bet vis rečiau. Paryžiaus priemiestyje gyvenančios 35 metų S.Vergnes nuomone, vilniečiai tikrai neturėtų skųstis, rašo dienraščio "Lietuvos rytas" priedas "Sostinė".
„Vilniečiams siūlyčiau daugiau keliauti. Tada jie savo akimis pamatytų, kad svetur miesto transporte ir žiurkės bėgioja, ir nevalos dar šlykščiau spjaudosi“, – patarė buvusi vilnietė.
– Ar parvykus į Vilnių po metų buvo sunku priprasti prie miesto transporto naujovių? – paklausė S.Vergnes „Sostinė“.
– Į Vilnių atsivežiau krūvą popierinių bilietų, kuriuos prieš metus pirkau kioskuose. Pasirodo, jie nei autobusuose, nei troleibusuose nebetinka.
Vilniuje gyvenanti mama man paaiškino, kaip naudotis Vilniečio kortele, be to, labai patogus ir miesto transporto interneto puslapis. Labiausiai patiko greičiausio maršruto paieška.
Minutės tikslumu gali sužinoti kelionės trukmę. Juk jeigu Vilniuje ilgiau nebuvęs, nelabai žinai, kokį bilietą žymėtis, – pusvalandžio ar valandos.
Patiko ir tai, kad su tuo pačiu bilietu gali persėsti iš vieno autobuso į kitą, 10 minučių tolerancijos laikas, o jeigu autobusas ar troleibusas vėluoja, žymėti naujo bilieto nereikia. Tai labai žmoniška.
Vilniuje nustebino ir greitieji autobusai. Iš pradžių nežinojau, ką reiškia raidė G prie maršruto pavadinimo. Paskui supratau, kaip tai patogu.
Mano tėvai gyvena Justiniškėse, o aš apsistojusi Antakalnyje. Šiam atstumui įveikti greitaisiais autobusais nereikia nė pusvalandžio. Tai greičiau nei mašina.
Sužavėjo ir neseniai įdiegta sistema m.Ticket, kai už keliones gali susimokėti išmaniuoju telefonu. Ir bilietą įmanoma nusipirkti ne tik sau, bet ir bendrakeleiviams! Nebereikia net Vilniečio kortelės.
– Ar Vilnius tuo lenkia Paryžių?
– Taip. Paryžiuje yra vienas bendras bilietas tramvajams, autobusams, metro. Bet bėda yra tai, kad antžeminiame transporte įlipus į kitą autobusą ar tramvajų reikia žymėti vis naują bilietą. Nesvarbu, važiuosi 5 minutes ar pusvalandį.
Be to, Paryžiuje nėra bilietų vaikams, nebent keliaujant į mokyklą ar iš jos. Vilniuje už savo mažametės dukters keliones visada moku mažiau. Paryžiuje jai turiu pirkti suaugusiojo bilietą.
Teko girdėti vilniečius priekaištaujant, kad miesto transportas jų mieste brangus. Aišku, negalima lyginti su Paryžiumi, bet šiame mieste kelionių kainos kyla gerokai dažniau nei Vilniuje.
Prieš penkerius metus, kai apsigyvenau Paryžiuje, bilietas kainavo 1,1 euro (apie 3,79 lito). Jis kasmet brango maždaug 10 procentų. Paryžiečių algos tiek tikrai neaugo.
– Tai kodėl vilniečiai skundžiasi?
– Vilniuje teko girdėti daugybę kalbų, kad užsienyje autobusai važiuoja greičiau, kokie jie patogūs. Iš tiesų Paryžiaus transporto parkas yra dar senesnis negu Vilniaus. Transporto priemonės atnaujinamos tik įdiegiant naujas linijas.
Pavyzdžiui, važiuojant metro Paryžiuje stotyje pamatyti žiurkę yra visiškai normalu. Nežinau, koks skandalas kiltų, jei kas nors Vilniuje stotelėje ar autobuse pamatytų pelę.
Žinoma, Paryžius – didmiestis. O lygindama su panašaus dydžio Tulūza ar Bordo, galiu drąsiai teigti, kad Vilniuje miesto transportas yra labiau išplėtotas nei šiuose Prancūzijos miestuose.
Vilniečiai labiau įpratę naudotis miesto transportu nei Tulūzos ar Bordo gyventojai. Gyvenimo be nuosavo automobilio prancūzai tiesiog neįsivaizduoja.
Tiesa, Prancūzijos miestuose nepamatysi didelių automobilių ar visureigių kaip Vilniuje.
Prancūzai važinėja mažais pigiais automobiliais ir jų per daug nesaugo.
Tokius automobiliukus lengviau pastatyti gatvėje. Populiarus toks prancūziškas posakis: „Randi tarpą, o paskui – pirmyn, atgal, pirmyn, atgal.“
– Tai Vilniuje trūksta tiktai mandagumo?
– Tai turbūt vienintelis neigiamas dalykas. Paryžiuje visi keleiviai į autobusą įlipa tik pro priekines duris, tvarkingai pasižymi bilietus arba parodo juos. Niekas nesistumdo, nemėgina užlįsti.
Bet svarbiausia, kad kiekvienas keleivis vairuotojui pasako „bonjour“ (laba diena), o jis atsako. Vairuotojas reiso metu pasisveikinimą kartoja šimtus kartų.
Į kiekvieną keleivį paryžietis vairuotojas pažvelgia, nes jo kabina atvira, jis sėdi ne už stiklo, dar apklijuoto nepermatoma plėvele, kaip būna Vilniuje. Aišku, čia tai neįmanoma – Lietuvoje klimatas kitoks. Žiemą vairuotojai sušaltų.
Jeigu mato, kad į autobusą lipa motina su vežimėliu, Paryžiaus vairuotojas būtinai palauks, neužtrenks durų prieš nosį. Ten nėra lėkimo kaip akis išdegus, nors paryžiečiai patiria tikrai daugiau streso nei vilniečiai.
Benamių, dėl kurių skundžiasi vilniečiai, Paryžiaus autobusuose nėra, nes įlipama tik pro priekines duris. Bet metro stotyse jų pilna – jie ten gyvena, miega. Ten pilna įvairiausių kvapų.
Nors benamių Paryžiaus transporte nėra, kvapų ten netrūksta. Iš įvairių Azijos, Afrikos šalių suplaukę imigrantai, aišku, neatsisako įpročių valgyti labai aštrų maistą. Tad uždaroje erdvėje atrodo, kad ne tik jų drabužiai, bet ir oda prisigėrusi visokiausių aštrių kvapų.
– Ar pasigendate Vilniuje prancūziškų šypsenų?
– Pastebėjau, kad žmonės daugiau šypsosi. Tik, tarkime, Paryžiaus parduotuvėje ta šypsena būna natūralesnė. Vilniuje dažnai įžengus pro duris iš už kampo pasigirsta išmuštruotas pasisveikinimas „Laba diena!“, o pardavėjos šypsena būna kitokia.
Bet gal geriau nenatūrali šypsena nei nuoširdus spjūvis į veidą? Ką padarysi, kad prancūzams „ačiū, ne“ ar „viso labo“ yra labiau įaugę į kraują.
Vaikščiodama Vilniaus gatvėmis pastebėjau ir kitą dalyką – čia privati erdvė gerbiama mažiau nei Prancūzijoje.
Paryžiuje niekas į tave neatsitrenks, o sausakimšame autobuse prancūzas atsiprašys, kad mėgindamas išlipti prisiglaudė.
Iš to privačios erdvės saugojimo Paryžiuje pažinsi atvykėlius. Jie būna neįsigyvenę, tad gali ir užkliudyti. Vilniuje taip irgi atsitinka. Ir dažnai po to išgirsti tik „oi“, bet ne „atsiprašau“.
Paryžiuje net užkliudytas žmogus atsiprašo. Aišku, atsiprašinėja ir tas, kuris užkliudė. „Atsiprašau, kad užkliudžiau“, „atsiprašau, kad buvau per arti“ – tokia serija gali trukti labai ilgai.
O Vilniuje kartais atrodo, kad tave užkliudęs žmogus galvoja: „Ko pats lindai?“
– Metus nebuvusi Lietuvos sostinėje ką norėjote pamatyti pirmiausia?
– Bernardinų sodą. Skaičiau apie rekonstrukciją, bet labai norėjau pamatyti savo akimis. Tiesa, stebino, kad vilniečiai diskutavo: „Ar sodas bus mokamas? Kam tiek pinigų išleista?“
Patiko Bernardinų sodas ir man, ir vaikams, kurie pasisukę karusele sakė, kad ji visai kaip Paryžiuje. Širdis džiaugėsi.
Nors Vilnius – žalias miestas, suprantama, ne visos erdvės taip sutvarkytos. Anksčiau teko gyventi Londone. Man labai patinka Haid Parkas.
Pagalvojau – o kodėl panašus negalėtų būti Vingio parkas? Juk jis taip pat miesto centre. Jei kada iš Lazdynų į Vingio parką būtų pastatytas tiltas, padaugėtų judėjimo. O kai bus judėjimas, bus daugiau tvarkos ir grožio.
