Turime daugybę pavyzdžių, kai skaudžias pasekmes atnešusių nelaimių priežastimi tampa tai, jog kuris nors eismo dalyvis tiesiog neteisingai įvertino kito eismo dalyvio galimybes – patirtį, įgūdžius ar net fizinius gebėjimus.
Juk kartais kito asmens galimybes matuojame savo matais: jei aš tai galiu, ir kitas galės. Mes patys instinktyviai saugomės mūsų tykančių pavojų kelyje, bet kodėl kartais tas mūsų atsargumas kažkodėl atbunka, tarsi pamirštame, kokia didelė grėsmė esame kažkam kitam.
Ne visada teisingai pajėgiame suprasti ir prognozuoti net ir, regis, tokios paprastos eismo dalyvių grupės, kaip pėstieji, elgesį.
Greitis per perėją
Bene aiškiausia vairuotojams (tikėtina, kad taip bent jau turėtų būti), kaip gatvėje gali elgtis vaikai.
Kartais mažieji ir patys nežino, kur po sekundės pasuks – jų galvelės užimtos daugybe įdomiausių dalykų, o gatvė, net ir po saugaus eismo pamokėlių, jiems tikrai ne visada asocijuojasi su pavojumi. Taigi, privalome pagalvoti ir už juos.
Kad senyvo amžiaus žmonės dažnai negali gatvės pereiti sparčiu žingsniu, daugeliui taip pat yra suprantama. Tačiau kartais net ir visai jaunas ar akivaizdžių fizinių trūkumų neturintis asmuo, nors jam ir šiaip per perėją neprivalu bėgti, tiesiog negali pasiskubinti, eidamas per gatvę. Dėl labai paprastos priežasties – jam tiesiog ką nors skauda taip, kad jis gali judėti tik lėtai.
Man yra taip buvę ir tikrai labai nemalonu, kai prie perėjos artėjantys automobiliai beveik nelėtėja, nes vairuotojas tikisi, jog staigiai „pagreitėsiu“ aš.
"Mane privalo matyti"
Išskirčiau dar vieną grupę pėsčiųjų asmenų, kurių elgesys vairuotojui, ypač tam, kuris vairuoja jau daug metų, gali būti nenuspėjamas. Tai suvokiau prieš keletą metų, kai gatvę teko pereiti su nevairuojančia drauge.
Tamsų ir darganotą rudens vakarą ji drąsiai žengė į gatvę, sakydama: „einam, jie privalo mus matyti ir praleisti!”. Po poros metų, kai ji vis dėlto tapo vairuotoja, išgirdau visai kitokią frazę: „Ko tie pėstieji į gatvę nežiūrėdami puola?..”
Dviratininkai nukenčia labiau
Nesupratingumo tarp vairuotojų ir dviratininkų taip pat itin daug. Pažvelgus į Vilniaus miesto gatves, susidaro įspūdis, kad dviratį čia minti išdrįsta tik patys drąsiausi, nors kasmet jų matome vis daugiau, ir ne tik šiltuoju metų laiku. Liūdna, bet vis įvyksta ir rimtų incidentų, kuriuose nukenčia, žinoma, pažeidžiamesnis eismo dalyvis – dviratininkas.
Daugelis automobilių vairuotojų turbūt norėtų, kad dviratininkai miestų gatvėmis ir bendrojo naudojimo automobilių keliais iš viso nevažinėtų. Tačiau kitose šalyse, kur dviračiai yra populiari transporto priemonė, jie važinėja, o incidentai kelyje, kai nukenčia dviratininkas, visai nėra masinis reiškinys.
Netgi priešingai – didėjant dviratininkų skaičiui, incidentų mažėja. Kas gi ne taip pas mus?
Tenka saugotis patiems
Skeptikai pirmiausia pasakytų, kad Lietuvoje dviračių infrastruktūra neišvystyta ir nepatogi. Bet toli gražu ne vien čia „šuo pakastas“. Turbūt daug svarbiau tai, kad neturime per metų metus, kaip, pavyzdžiui. Skandinavijos šalyse, susiformavusios eismo kultūros ir tradicijų, kur dviratis – lygiavertė transporto priemonė automobiliui, o į dviratininką nežiūrima kaip į „kamikadzę“ ar kliūtį.
Kaip turime elgtis su dviratininku savo kelyje? Siūlau labai paprastą receptą: įsivaizduokime, kad važiuoja mūsų šeimos narys, ir bus savaime aišku, ką daryti.
Bet dviratininkai taip pat turi suvokti, kad jie matomi prasčiau, nei automobiliai. „Jeigu dalyvauji bendrame eisme, turi būti labai budrus. Todėl stengiuosi maršrutą parinkti taip, kad bendro eismo kelių išvengčiau.
Mano maršrutas dažnai driekiasi „Eurovelo-11“ trasa Panere, kur įrengtas vienas geriausių dviračių takų Vilniuje, o taip pat dviračių juosta Gedimino prospekte“, - pasakojo daugelį metų dviračiais važinėjantis susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius Gražvydas Jakubauskas.
Nesitiki sutikti dviratininko
„Tačiau smulkių eismo įvykių tikrai esu turėjęs. Man paprastai pavojus kyla, kai vairuotojai suka į dešinę ar stato automobilį, nes jie dažniausiai pamiršta, kad dešinėje gali važiuoti dviratininkai. Štai pernai buvau „nuskintas“ vairuotojos, kuri suko į šalia esančią teritoriją Gedimino prospekte, nors ką tik buvo mane pralenkusi.
Turiu priekaištų ir troleibusų bei autobusų vairuotojams, neretai neišsitenkantiems savo juostoje ir dviratininkus mėginantiems apvažiuoti nesaugiu atstumu,“ - dėstė pašnekovas.
Kita tipinė dviratininkui pavojinga situacija, anot G.Jakubausko, yra važiavimas dviračio taku šalia gatvės, iš kurios yra daug įvažiavimų į šalia kelio esančias teritorijas - kiemą, degalinę, parduotuvės aikštelę ir panašiai.
Jeigu nėra horizontaliojo ženklinimo, vadinamųjų „kvadratukų“, kyla nesusipratimai dėl eismo pirmumo. Dviratininkai galvoja, kad jie važiuoja keliu, kadangi dviračių takas šalia važiuojamosios dalies irgi yra kelio dalis.
Tuo tarpu sukantys į šalia kelio esančias teritorijas ir išsukantys iš jos automobilių vairuotojai mano, kad tai dviratininkai turi juos praleisti, o kartais tiesiog jų nepastebi ar nesitiki pamatyti, nors KET aiškiai reglamentuota, jog vairuotojai, išvažiuodami ir įvažiuodami į tokias teritorijas, turi praleisti transporto priemones, kurių kryptį jie kerta.
Kai nebesvarbu, kas teisus
Žinoma, dviratininkams tokiais atvejais patartina taip pat būti atidesniems ir geriau jau pristabdyti, nei žūtbūt įrodinėti savo pirmumą, lendant po automobilio ratais.
„Norėtųsi, kad ir automobilių vairuotojai, ir dviratininkai suprastų, jog yra lygiateisiai eismo dalyviai ir kad nei vienas jų nemanytų, jog tokių teisių turi daugiau, nei kiti. KET galioja tiek vieniems, tiek kitiems.
Ir kad visi būtų mandagesni ir pakantesni vieni kitiems. Tas pats pasakytina ir apie pėsčiųjų bei dviratininkų tarpusavio santykius – nemanau, kad reikia pernelyg piktintis, jog pėstieji kartais vaikšto dviračių takais. Juk dažnai jie tų takų, gal net ir ne visai tinkamai subraižytų, nė nepastebi, tad tikrai ne iš piktos valios jais eina“, - svarstė pašnekovas.
