Kas nutiko ir kaip sekėsi bendrauti su Tailando gydytojais portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Kaip ir planuota, septintą valandą visi jau susiruošę. Kaip visuomet, prasideda lakstymai, paburbėjimai bei krepšių stumdymai ir už kelių minučių išbirbiam iš viešbučio kiemo.
Laoso sostinė Vientianas yra tiesiog ant sienos su Tailandu, tik kitoj pusėj Mekongo upės. Laosą ir Tailandą jungia „Draugystės“ tiltas. Kažkas gąsdina, kad muitinėj praleisim bent kelias valandas, kad tailandiečiai tikrins daiktus, todėl aš net nukišau į bagažinės dugną suvenyrinį kardą, kurį nusipirkau kalnų kaimelyje.
Bet jokių menamų siaubų bei nepatogumų nebuvo, ir Laoso, ir Tailando pareigūnai maloniai paaiškino, kokias anketas mums užpildyti, ir per pusvalandį mes jau Tailande. Čia eismas vyksta kaire kelio puse, todėl vairuotojams reikės persiorientuoti.
„Draugystės“ tiltu eina ir kelias mašinoms, ir geležinkelio bėgiai. Lašnoja lengvas lietutis. Motociklininkai važiuoja priekyje ir staiga pakyla dulkių debesys – Viliaus motociklas verčiasi ir Vilius su Jolanta lekia į šalikelę.
Stojam ir bėgam prie jų. Vilius atsikelia. Jolanta guli šalia motociklo ir dejuoja. Sumaištis, visi pasimetę, Jolanta dejuoja susiėmusi už čiurnos. Ji pati prašo kuo greičiau rasti šaldančio aerozolio balionėlį. Per kelias minutes balionėlį randame.
Abi kojos nubrozdintos, pėda ištinusi. Kraujo nėra, bet koja atrodo baisiai. Gal lūžis, gal raiščiai trūkę, gal dar kažkas. Išpurškiam beveik visą šaldantį aerozolį, įkeliam Jolantą į automobilį ir greitai važiuojam į pasienio miesto ligoninę.
Jolantai jau geriau, matyt praėjo šokas, kraujas nebėga. Viliaus motociklas nesulūžo, taigi jis veda koloną pagal navigacijos žemėlapį. Vilius pasitempė petį.
Ligoninė tuoj pat reaguoja – keli sanitarai iškelia Jolantą ir vežimėliu nulekia į traumatologinį skyrių. Jolanta dingsta daktarų valdose.
„Kertant bėgius ratas slystelėjo ant drėgno asfalto ir įkliuvo į bėgių tarpą“, – įsitempęs pasakoja Vilius. Pagaliau atsidaro durys ir pasirodo Jolanta vežimėlyje, sutvarstytom kojom ir jau besišypsanti.
„Lūžių nėra. Patempti čiurnos raiščiai ir sumušimas“, – pasako gydytojas ir rodo Viliui rentgeno nuotraukas. Bet, matyt, Jolantai skauda, nes įprastų jos šypsenų ir juokų visai nedaug. Dar gydytojas sakė, kad patemptą pėdą reikia šaldyti ir davė vaistų nuo skausmo.
Taigi, avarija baigėsi sąlygiškai laimingai. Motociklininkai išvengė rimtesnių traumų. Technika taip pat nesulūžo. Nuvažiavome jau trylika tūkstančių kilometrų. Ir nors mūsų kelionė atrodo pilnas įspūdžių nerūpestingas pasivažinėjimas, iš tiesų ji buvo varginanti ir kupina net paprastose situacijose slypinčių pavojų.
Žiaurios eismo sąlygos Rusijoje, nenuspėjami ir kvaištelėję Kinijos vairuotojai, pagaliau akyse irstantys keliai kalnuose, gyvuliai kelyje ir daugybė kitų. Vairuotojai ilgai vardina avarines situacijas, vos nesibaigusias nelaimėmis. Ir Viliaus avarija tik patvirtina, kad pavojai tyko kiekviename žingsnyje.
Padėkojam Tailando medikams ir važiuojam tolyn. Iki Bankoko penki šimtai kilometrų ir jau aišku, kad šiandien iki jo nenuvažiuosime. Jolanta važiuoja su mumis, Andrėjaus „land roveriu“. Laikom jai ant kojos maišą ledų. Ir ji jau linksmesnė.
Peizažas monotoniškai slenka abipus kelio. Kartkartėm iškyla auksiniai paminklai, papuošti karališkosios šeimos fotografijomis. Matyt, karalius čia mylimas ir gerbiamas, nes tokių paminklų daug.
Ir akivaizdu, kad civilizacijos ir kultūros čia daugiau nei kitose mūsų lankytose šalyse. Nėra pakvaišėlių vairuotojų, abipus kelio stovi milžiniški reklaminiai plakatai, o degalinės – tiesiog nedideli prekybiniai miesteliai su parduotuvėmis, kavinėmis, restoranėliais ir net poilsio parkais, kuriuose čiurlena upeliukai.
Stabtelėjam tokiuose miesteliuose užkąsti ir atsipūsti. Bendrom jėgom nunešam Jolantą iki tualeto ir iki kavinukės – ji negali priminti ištinusios kojos. Jau popietė, nuvažiavom šiandien tik du šimtus kilometrų.
Dar kelios valandos monotoniško slinkimo greitkeliu ir stojam nedideliame pakelės miestelyje. Mūsų surastas viešbutis visiškai naujas. Kambariai nebrangūs, tik susišnekėti su senuku tailandiečiu šeimininku ganėtinai sudėtinga, nes jis moka tik tailandietiškai.
Bet parodom savo aktorinius sugebėjimus ir gaunam raktus. Nusiprausti ir persirengti užtrunkam penkiolika minučių. Tada Sigitas užsikelia Jolantą ant pečių ir keliaujam pavakarieniauti. Avarijos vaizdai stovi mums prieš akis ir mes aptarinėjam vis naujas detales, kurios tarsi išplaukia iš mūsų vaizdinių.
Kelionės tikslas Bankokas – čia pat. Liko keli šimtai kilometrų. Bankokas zvimbia kažkur tolumoje. Miestelyje, kuriame apsistojome, šurmulys rimsta, zuja motorizuoti „tuktukai“. Ir tyli bevardžio Tailando miestelio naktis priglaudžia mūsų sudirgusias galvas.“
