Kaip keliauninkams sekėsi ir kokių įspūdžių jie patyrė, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Luang Prabangas mus išlydėjo dar neatsibudęs. Ankstyvas rytas. Iki Vientiano, Laoso sostinės – trys šimtai kilometrų. Kelias per kalnus, todėl iš patirties žinome, kad labai greitai nelėksime. Dar žinome, kad Valiaus „tojotoje“ pradingo antras bėgis. Tai taip pat lėtins mūsų keliavimą.
Paliekame jaukųjį miestą, taip jautriai primenantį namus, ir kylam į kalnus. Tas „kylam“ - tik toks vizualinis. Mūsų aukštis svyruoja tarp tūkstančio ir pusantro tūkstančio metrų. Tai pakylam puskilometrį, tai nusileidžiam. Aišku, motociklininkai nulėkė pirmyn ir mes pūkščiam iš paskos.
Miestas liko tolybėje ir vėl mūsų fantazijos jėgas bando varganos pašiūrės, tiesiog prilipusios ant kelkraščio, ir kartkartėm sprogstančios tai būriais vaikų, tai būriais šunų, tai vištomis ar miniatiūrinėmis moteriškėmis.
Kiekviename pakilime, perėjoje, šalia dulkinų vištidžių – ir turgelis ar restoranėlis. Ir būtinai naujutėliai betoniniai daugiaviečiai tualetai. Matyt valstybė vykdo kokią nors higienos programą.
Sustojam užkąsti. Andrėjus išbando minėtus inžinerinius įrenginius, o mes su Františeku išbandom užkandžių barą. Čia baro pasididžiavimas – stiklainiai užpiltinių. Viename stiklainyje – meškos pėdos, kitame – elnio kanopos.
„Labai gerai meilei“, – sako šeimininkas tokiu rūko žabangose įkliuvusiu žvilgsniu. Bet kažkaip nesiryžome paragauti. Kuklus vaikinas, tarsi iš Ostapo Benderio istorijos, sukdamas žvilgsnį į šalį paima iš mūsų po penkiolika tūkstančių kimų (po maždaug šešis litus) už sumuštinį iš prancūziško batono, trijų gabaliukų vištienos ir dviejų salotų lapų.
Ir dar paprašo papildomai sumokėti už tris griežinėlius pomidorų, kurių paprašė Františekas.
Kažkaip mums darosi įtartinas tas laosiečių skurdas. Šiandien matėm šiaudinėj pašiūrėj, šalia begriūnančių nuo šlaito fanerinių trobelių, naujutėlį „Toyota Hilux“. O sumuštinių restoranėlyje – bent dvidešimt staliukų.
Tai gal jiems tiesiog patinka taip purvinai ir dulkinai gyventi? Bet mes nesiimam spręsti Laoso problemų ir vingiuojam tolyn – tai aukštyn, tai žemyn. Į kalną mes pralenkiam „tojotą“, pakalnėj – ji mus prisiveja.
Užsukam serpantino vingiais tarp kalnų ir slėnių, lyg iš brolių Grimų pasakų. Apačioj vingiuoja kelias, kuriame dar neišsisklaidė mūsų sukeltos dulkės. Kažkur tolumoj pasirodo „tojota“ ir mes fotografuojam jos kilimą, sustoję aikštelėje.
Aplink kalnai, savo uolėtais pirštais praplėšę džiunglių sluoksnį ir išsiveržę aukštyn. Kalnai beveik stovi aukštyn kojom. Uolos susiraitę įvairiausiais kampais. Jų papėdėje – žalumos apsėsti ir rūko gražinami gilūs slėniai su išsibarsčiusiomis medinėmis, šiaudinėmis ar bambukinėmis trobelėmis lyg papuošalais.
Leidžiamės tarp išskėstų kalnų pirštų į Petankogo miestelį. Čia sutinkame pietaujančius mūsų motociklininkus. Dabar nereikia derintis nei prie Terio, nei prie šveicarų – viskas daug paprasčiau.
Motociklininkai pietauja, mes sotūs nuo sumuštinių, todėl einame pasivaikščioti. Miestelis purvinas, apleistas ir pavirtęs vienu dideliu turgumi. Tarp šlepečių ir kibirų – mėsos skyriai. Čia gudrūs mechanizmai suka virš prekystalio kelis celofanų lapus ir baido muses. Kvapas neapetitiškas.
Likusi turgaus dalis – vaisiai ir buitinės prekės, bet viskas taip negražu, kad nekyla mintis net kainos paklausti. Už vaisių, atskirtas dviem faneros lapais, stūkso masažo salonas. Į mane pažiūrėti išlenda susivėlusi masažuotoja, pilna burna saulėgrąžų. Brr.
Randu kalvio dirbtuvėlę, pilną peilių su nacionaliniais motyvais išgraviruotais ašmenimis.
Pro šalį pravažiuoja vyriškis ant mopedo su „kalašnikovu“ ant pečių. Laosas – keistas ir paslaptingas.
Dar kartą pasivejame motociklininkus kai nusileidžiame nuo stačių serpantinų. Vilius patenkintas – jis ir Sigitas ką tik nupirko iš vietnamiečio motorolerininko šalmą – „vietnamkę“. „Lipk už Balio, truputėlį prasilėksime“, - sako man Vilius, duoda tą „vietnamkę“, ir aš ropščiuosi už Balio nugaros.
Mes su „Honda“ nulekiam pirmyn. Niekur neskubam, todėl Vilius vis stabdo mus ir tarsi režisierius improvizuoja bendras fotografijas bei nusukimus nuo kelio – tai pažiūrėti žvejų kaimo, tai turguje nusipirkti mandarinų.
Balys lekia pirmyn. Gražių kadrų pilna aplink. Vėjas grasinasi nunešti man akinius. Šalia, lyg Balio tempiami, atsiranda ir pranyksta kalnų bei pievų vaizdai, miesteliai, skendintys dulkėse, ir džiunglės, grasinančios savo žaliais nasrais.
Pralekiam gal penkiasdešimt kilometrų. Stojam degalinėje ir aš vėl persėdu į „roverį“.
Pasisukiojam kelyje ir privažiuojam Laoso sostinę Vientianą. Kaip ir pridera sostinei, Vientianas - tvarkingas nedidelis miestas. Net važiuojant į viešbutį praslenka daugybė išpuoštų šventyklų.
Miesto centras nusėtas parduotuvėlių, restoranėlių. Daug europietiško stiliaus kavinukių ir barų. Laose daug turistų. Nors čia ir komunistinė santvarka, nors ir plazda valstybiniai simboliai kūjis ir pjautuvas, laisvumo ir jaukumo gerokai daugiau nei Kinijoje.
Apsigyvenam, atsipučiam, paskui keliaujam apsižvalgyti ir išgeriam po bokalą alaus. Čia radom alaus iš statinės, ko visoje Kinijoje nebuvo.
Išsimiegame. Ryte neskubame. Susirenkame viešbučio foje ir sutariam, kad Vientianą apžiūrėsime kaip kas norime. Miestas nedidelis, gal kaip Šiauliai – du šimtai tūkstančių gyventojų. Mieste gal penkios – šešios lankytinos vietos, neskaitant to baro, kuris turi alaus iš statinės.
Pradžioj papusryčiaujam, tada Vilius su Sigitu sugalvoja, kad reikia nuplauti motociklus. Suranda žarną ir tuoj viešbučio kiemas pavirsta didele bala. Bet karšta, todėl bala išdžiūva per kelias minutes.
Dar nueinam į masažo saloną. Miniatiūrinės mergaitės stipriom rankom išjudina ir suteikia stiprybės mūsų raumenim ir kaulam.
Dar atsipučiam valandėlę. Tada vėl deduosi „vietnamkę“ ir mes motociklais išlekiam į miestą. Visas lankytinas vietas aplekiam per valandą. Prancūzų kolonistų sukurta betoninė arka su azijietiškais motyvais, statyta 1962 m., auksinė šventykla su didžiuliu vienuolynu, kur įeinant reikia nusiauti batus.
Prezidento rūmai miesto aikštėje ir didžiulė skulptūra Laoso žmogui šalia Mekongo upės. Visur nusifotografuojam. Užsukam papietauti į prancūzišką restoranėlį su terasa. Sėdim, gurkšnojam kavą ir klausom miesto šurmulio.
O kai grįžtam į viešbutį, dar išbėgam su Sigitu dovanų iš Laoso draugams. Tris dienas praleidome Laose. Mums labai patiko ir egzotiški kalniečiai, ir miestų jaukus šurmulys, ir gamtos įvairumas bei grožis.
Net nusipirkau Laoso vėliavą suvenyrų parduotuvėje. O ryt kelsimės septintą ryte ir važiuosime į Tailandą. Jei viskas eisis sklandžiai – ryt vakare pasieksime Bankoką. O šiandien – jau praėjusi, graži diena.“
